Seniausia Lietuvoje universitetinė teatro studija – KTU teatro studija „44“ – 2024 metais švenčia 75-erių metų jubiliejų. Rugsėjo mėnesį praūžę jubiliejiniai teatro studijos renginiai simboliškai paminėjo gražią sukaktį ir tapo įvadu į naująjį KTU teatro studijos „44“ sezoną pavadinimu „Sąlyčiai“.
Šis sezonas skirtas vidinių ir išorinių sąlyčių paieškoms bei apžvalgoms, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant teatro studijos istorijai ir ateičiai. Visą sezoną dalinsimės buvusių ir esamų teatro studijos narių bei meno vadovų pokalbiais, kuriuos dokumentavo ir paruošė teatrologė Elvyra Markevičiūtė. Lapkričiui einant į pabaigą, kviečiame pokalbiui su Julija Geniene.
Kada įsiliejote į teatro studiją?
Į teatro rūsį pirmą kartą nusileidau 2004 m. rugsėjį, ką tik įstojusi į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir reklamos. Kadangi paskutinėse mokyklos klasėse lankiau dramos būrelį, universiteto teatro studija buvo galimybė toliau būti teatrinėje aplinkoje.
Nors KTU teatras-studija niekada mums nebuvo tik būrelis, tik žaidimas… Mums, aktoriaus Roberto Vaidoto mokiniams, tai buvo gyvenimo mokykla, kad ir kaip banaliai skamba.
Tuomet, kai atėjau į teatrą (taip visada vadinome savo studiją), „seniokai“ repetavo C. Goldoni pjesę „Mirandolina“. Sėdėti, stebėti ir klausyti – tai buvo svarbiausia, bet garsiai neįvardyta
„naujokų“ užduotis. Stebėti repeticijas ir klausytis Vado. Vadu visi vadinome Robertą Vaidotą. O Vadas pasakodavo, kalbėdavo… Apie ką mes čia? Vis klausdavo. Apie ką pjesė, kurią repetuojam, apie ką pjesės personažai kalba, apie ką jie tyli?..
„Į priekį! Visada į priekį!“ – viena klasikinių Vado frazių. Kad vaidinti – tai eiti į spektaklio pabaigą, nuo pat pirmų akimirkų scenoje vesti į kulminaciją. Neužsižaisti vienoje scenoje. Tik taip išlaikysim įtampą, taip išlaikysim žiūrovų dėmesį. Kai patys žinosim, ką norim pasakyti ir į ką vedam, tada scenoje būsim tikri.
Su kokiais studijos vadovais dirbote? Kokiuose spektakliuose vaidinote?
Su Vadu pastatėme L. S. Černiauskaitės „Pjesę trims moterims ir Liudviko lavonui“, ilgai ieškoję trijų draugų, visgi nebaigėm statyti E. M. Remarko romano „Trys draugai“, repetavome A. Veskerio pjesę „Virtuvė“. Vėliau šį spektaklį pabaigėm kartu su Vado draugu Ridu Žirguliu. Buvo ir bandoma statyti H. Kunčiaus „Undinėlę“, buvo ir teatro rūsio renovacija, kuomet per remontus praradome dalį teatro istorijos, pavyzdžiui, J. Glinksio pieštus eskizus. Buvo visko daug, tačiau atmintyje liko tik
jausmas, kad tie metai teatre – vieni gražiausių ir geriausių, prisimenami su didžiule nostalgija ir liūdesiu, kad taip trumpai su Vadu būta.
Su Vadu buvome tik apie 3 metus, kol jį netikėtai pasiglemžė mirtis, tačiau iš jo gautos pamokos buvo vienos esminių, kurias galėjo gauti jaunas, nepatyręs, naivus žmogus. Apie pareigą, apie vienybę, apie prasmę, apie draugystę – pamokos, kurios padėjo pagrindus vėlesniam, nebe studentiškam gyvenimui man ir, tikiu, ne vienam teatriokui.
Kuo jums buvo svarbus dalyvavimas šios studijos veikloje?
Kai kurias Vado duotas pamokas tik dabar, praėjus daugybei metų, pagaliau suvokiu. Ir esu dėkinga. Dėkinga už tai, kad ne etiudukais, žaidimukais užsiėmėm, o iš esmės gilindavomės į tai, ką veikiam scenoje, į tekstus ir potekstes, į gyvenimo tiesas ir vertybes. Kad kartais ir sunkiai, kartais per griežtai, bet Vadas iš mūsų reikalavo būti čia ir dabar, dirbti sunkiai ir nuosekliai, nors buvome tik teatro-studijos „aktoriai“, nes, kaip nuolat kartodavo Vadas: „…svarbiausia – būti kartu…“
