Neseniai Auksiniu scenos kryžiumi apdovanoto režisieriaus Nauberto Jasinsko kūrybine stotele tapo Kauno technologijos universiteto (KTU) teatro studija „44“. Kartu su laisvą nuo paskaitų laiką teatrui skiriančiais studentais menininkas ruošia Anne Carson knygos „Raudonos autobiografija“ inscenizaciją.
Pasak Nauberto, inscenizacija – teksto perkėlimas į sceną – yra ilga ir nuolatinė paieška. Paieškos dalimi šį kartą tapo ir keturi kūrybiniai susitikimai su KTU teatro studijos nariais. Apie šį kūrybinį procesą kalbamės su režisieriumi plačiau.
– Kaip tavo akiratyje atsirado KTU teatro studija „44“?
– KTU teatro studiją atradau per savo draugą aktorių Povilą Jatkevičių, kuris šiuo metu jai vadovauja. Įdomu tai, kad pats neseniai buvau studentas, įgijau praktikos ir neseniai pasitaikė galimybė išbandyti savo jėgas dalinantis savo patirtimi su studentais. Pasirinkęs „Raudonos autobiografiją“ ir rašydamas Lietuvos kultūros tarybai, ieškojau vietos sklaidai, kuri nebūtų fiktyvi, kad ji nebūtų įdomi tik man, kad būtų sąveika su kokia nors bendruomene.
Šalia to, mane domina ir meno decentralizacijos aspektas Lietuvoje. Iš esmės, mes turime kelis kultūrinius centrus didmiesčiuose, kurie daugumai yra neprieinami net ne pinigine, o labiau moraline-emocine prasme – į tuos centrus tikrai neina bet kas, kadangi gali atrodyti, kad tai „ne jų vieta“. Kultūra turėtų būti prieinama visiems, todėl norėjosi kokios nors mažos bendruomenės šiam kūriniui nagrinėti. Pastarosios beieškodamas, iš pažįstamos prodiuserės sulaukiau patarimo pirmiausia išeiti iš savo miesto, kas iškart pasirodė labai teisinga – pirma išeikime iš savo kiemo, o tada… mąstykime apie revoliuciją. Kadangi bendruomenę Vilniuje pažįstu, kitas natūralus žingsnis buvo Kaunas.
– Kodėl inscenizacijai pasirinkai būtent šią autorę ir šią knygą?
– Ši autorė ir ši knyga atsirado dėka kito mano mėgstamo autoriaus. Aš šiuo metu dirbu prie jauno prancūzų kūrėjo Édouard Louis debiutinės novelės “The End of Eddy” adaptacijos. 2018 m. Berlyne pagal jo veikalą “History of Violence” pamačiau Thomas Ostermeier režisuotą spektaklį. Mane sužavėjo tiek pastatymas, tiek pasirinkta literatūra, tiek minties raiška. Taip susipažinau su Louis kūryba, ėmiau skaityti ir kitus kūrinius.
Būtent „Raudonos autobiografija“ yra vienas mėgstamiausių jo kūrinių. Man buvo labai įdomu iš ko jis semiasi įkvėpimo. Perskaičius pasidarė dar įdomiau, nes tame radau ir savo kūrybos tapatumo. Édouard Louis semiasi įkvėpimo iš mitų, iš fantastinių vaizdinių ir konstruoja iš jų psichologinio realizmo kūrinius, kuriuose daug žiaurumo.
Tad Anne Carson knyga tapo tokiu tiltu tarp manęs ir Édouard Louis ir aš natūraliai pradėjau labiau domėtis tuo tiltu, mus jungiančiu kontekstu. Mane sužavėjo nuostabus “Raudonos autobiografijos” vertimas į lietuvių kalbą. Nežinau ar kada nors statysiu šią medžiagą, bet, manau, kad ji ilgą laiką tarnaus kaip kontekstas ir kaip nuorodos kitų kūrinių architektūrai.
– Į ką stengiesi atkreipti dėmesį, kai kūrybiniam procesui nėra labai daug laiko? Kas tuomet tampa svarbiausia?
– Svarbu suvokti, kuris aspektas paliečia asmeniškai. Suvokiant procesus nebūtina “aiški žinutė”, galima kalbėti labiau per pojūtį ir emociją, bendrą, kolektyvinį įvykių suvokimą. Tam sukurti prireikia labai daug laiko. Dirbama su temomis, asociacijomis – toks darbas būna paremtas ne protu, o emociniu intelektu. Kai įvyksta emocinė atranka, tuomet prasideda akademinis darbas – scenarijus, tiltų tarp veikėjų konstravimas. Aš būtent taip dirbu ir tokį pagreitintą procesą pritaikiau šiems keturiems susitikimams.
Toks kūrybinis procesas yra labai imlus laikui. Pavyzdžiui, „bowel“ adaptaciją rašiau metus laiko. Tai yra nuolatinė, nesibaigianti paieška. Naudojame minčių žemėlapį, bet jis yra tik priemonė pakeliui į rezultatą: paieškoje ryškėja aspektai, jie nagrinėjami ir aptinkami kiekvieną dieną ir kiekvienoje situacijoje, taip, tam tikra prasme, į procesą pasineriama iki lengvo išprotėjimo ribos. Taip ieškai, kol galiausiai kažką randi.
– Dirbi su studentais, kuriems teatro veikla nėra pagrindinė. Tai procesą apsunkina ar palengvina? Kodėl?
– Man asmeniškai tai yra labai įdomu. Su teatro profesionalais kalbi vienaip, tačiau kai susiduri su žmonėmis, kurie supranta čia vykstančius procesus, bet tai nėra jų duona, tai priverčia atkreipti dėmesį į dėstomos minties raišką. Kai žmonės dirba toje pačioje srityje, jie dažnai gali susikalbėti iš pusės žodžio. Kadangi čia žmonės yra iš skirtingų sričių, man tą žodį reikia pasakyti visą, ir pasakyti jį aiškiai – tiek tekstine, tiek minties raiška.
Kontekstas priverčia mane dirbti labiau koncentruotai ir labiau artikuliuotai, o to, man atrodo, bendrai, trūksta visiems (ir ne tik teatre). Šis bendradarbiavimo aspektas yra man netikėtas, tačiau labai džiuginantis.
– Kokią knygą, be Anne Carson „Raudonos autobiografija“, rekomenduotum perskaityti studijos nariams ir (būsimiems/savo) žiūrovams?
– Yra viena knygą, kurią man parodė mane labai įkvepiantis žmogus, tai – James P. Carse “Finite and Infinite games”. Ji man padarė didžiulę įtaką, todėl ją itin rekomenduoju.
KTU teatro studija „44“ su Naubertu Jasinsku kviečia į miniatiūrų peržiūrą balandžio 25 d. 18:00 KTU teatro studijos erdvėse – Laisvės al. 13.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
