Seniausia Lietuvoje universitetinė teatro studija – Kauno technologijos universiteto (KTU) teatro studija „44“ – 2024 metais šventė 75-erių metų jubiliejų. Rugsėjo mėnesį praūžę jubiliejiniai teatro studijos renginiai simboliškai paminėjo gražią sukaktį ir tapo įvadu į naująjį KTU teatro studijos „44“ sezoną pavadinimu „Sąlyčiai“. Šis sezonas skirtas vidinių ir išorinių sąlyčių paieškoms bei apžvalgoms, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant teatro studijos istorijai ir ateičiai.
Visą 2024-2025 m. teatro sezoną dalinsimės buvusių ir esamų teatro studijos narių bei meno vadovų pokalbiais. Vasarį kviečiame iš arčiau susipažinti su KTU teatro studijos „44“ naujokėmis – Milda Ramanauskaite (M.R.) ir Rugile Balandyte (R.B.), kurias galėsite išvysti naujausiame teatro studijos spektaklyje gegužės mėnesį.
Kada ir kaip įsijungėte į KTU teatro studijos veiklą? Kodėl nusprendėte prisijungti prie teatro studijos veiklos?
M.R.: Įsijungiau į KTU teatro studijos veiklą 2024 metų rudenį, atėjusi į atrankas. Nusprendžiau prisijungti prie teatro studijos, nes labai patinka vaidinti ir noriu toliau tobulinti aktorinius gebėjimus bei pasisemti naujų patirčių.
R.B. Apie Teatro studiją nugirdau gavusi kvietimą apsilankyti spektaklyje „Cikadų tylybė“. Juokas juokais, į spektaklį nenuėjau, bet nuėjau į naujų narių atranką, tad kelionę KTU teatro studijoje pradėjau šį rudenį. Prisijungiau vedama noro atgaivinti giliai viduje užspaustą svajonę būti teatro dalimi: nebe tik žiūrovo kėdėje, bet ir scenoje. Pribrendau drąsesniam augimo etapui, nutariau norinti mokytis per žaidimą, klydimą, teatrinius metodus. Nesitikėjau, kad be šitų pamokų ir įsisuksiu į šviesią bendruomenę.
Kaip matote KTU teatro studiją „44“ naujokių akimis?
M.R.: Teatro studijoje labai šilta atmosfera, žinoma, dėl teatro studijos narių, kurie kuria patys bei skatina kitus kurti, eksperimentuoti. Manau, kad daug gražių tradicijų persidavė per 75-erius metus ir tai tikrai matosi. Galbūt smagiausias dalykas, kad net būdama naujokė nepajaučiau didžiulės atskirties kaip kad dažnai būna atėjus į naują kolektyvą. Jaučiasi labai artimas ryšys ir tarp vadovo, ir visų studijos narių, nes kiekvienas gali pasisakyti, o jei kokia bėda, tikrai galima sulaukti supratimo ir pagalbos.
R.B.: Gražu, nes pagrindinė varomoji jėga – smalsumas. O smalsumas saugioje klydimui erdvėje tampa stebuklingu įrankiu: galima stipriai išplėsti asmenines, kolektyvines ribas. Akcentuojama laisva valia, kad ir pasiimtume, ir įsitrauktume tiek, kiek patiems norisi ir reikia. Man atrodo, šito nespaudimo, įtampos nunulinimo Lietuvos teatruose dar nedaug… Studijos nariai mano akimis visapusiai jauni, tas jaunatviškas įkvėpimas tvyro ore, o jei netvyro, Arnis, mūsų mylimas meno vadovas, greitai įkvepia vėl. Bendruomenė nusiteikusi bandyti įvairiausias metodikas, drąsiai tyrinėti save, ypač matau norą išbandyti dalykus, kurių galbūt neleistų sau už teatro ribų. O tokius paaugimus, beabejo, kiekvienas išsinešame į savo pasaulį: taip augame kaip laisvesnė, kūrybiškesnė visuomenė.
Nuo rudens, kada tapote teatro studijos dalimi, praėjo dar sąlyginai mažai laiko, bet kokie įsimintiniausi įvykiai iškyla, kai pagalvojate apie KTU teatro studiją „44“?
M.R.: Įsimintiniausias įvykis kol kas – kalėdinis vakarėlis, kadangi teko pamatyti neįtikėtiną teatro studijos narių kūrybingumą, jaukiai pabūti ir pabendrauti su visais.
R.B.: Turbūt kolektyvinis rūpestis bet kuriuo, kuriam sunkiau. Aš pajutau stipriai labiau atsivėrusi studijos žmonėms, kai vieno užsiėmimo metu man surakino nugarą ir manim buvo pasirūpinta taip, kad nors ir skausme, gulėjau pagalvėlėmis apkamšyta ir šypsojausi. Kažkas dar pasakė: „alio, taigi visi už vieną“. Pastebiu narių norą susikurti ne tik asmeniškai „patogią“ ar malonią patirtį, bet ir kolektyviškai. Kiek daug palaikymo vieni kitiems suteikiame per etiudų rodymus, įsitempus, abejojant ar norint trauktis. Tada, kai tipiškai visuomenėje nuo žmogaus būtų atsitraukiama, šitoje aplinkoje ištiesiamos rankos ir primenama „matau tave“.
Kuo jums svarbus buvimas KTU teatro studijos „44“ dalimi?
M.R.: Kad galiu ne tik tobulinti save, išeiti iš komforto zonos, bet ir susipažinti su kitais žmonėmis, kuriems rūpi teatras ir kūryba.
R.B.: Jaučiu, kad Kaune turiu dar vieną saugią erdvę, bendruomenę, kuri palaiko ir palaikys asmeniniame augimo procese. O tokie dalykai nesimėto! Išgyvenu išskirtinę galimybę būti dalimi jaunų kūrėjų spiečiaus, matyti jų sužydėjimus, pati įsikvėpti, o dar artimai mokytis iš Lietuvos teatro legendų!
Ko palinkėtumėte KTU teatro studijai „44“?
M.R.: Aš palinkėčiau kuo daugiau originalių idėjų, drąsos ir lankomumo (kad būtų kuo daugiau galimybių ateiti, o ne praleisti).
R.B.: Augimo! Bet nebūtinai kiekybinio, o labiau kiekvieno nario ūgtelėjimo; kiekvieno vis kokybiškiau suvaidinto spektaklio, į jį dar daugiau atėjusių žiūrovų; kiekvieno vis išradingesnio etiudo; atviresnio pasidalinimų ratelio ir dažnesnio „ačiū“. Augimas slypi mažiausiuose dalykuose, tegu teatro studijos širdis ir idėja auga.
Dėkoju už pokalbį.
