Seniausia Lietuvoje universitetinė teatro studija – Kauno technologijos universiteto (KTU) teatro studija „44“ – 2024 metais šventė 75-erių metų jubiliejų. Rugsėjo mėnesį praūžę jubiliejiniai teatro studijos renginiai simboliškai paminėjo gražią sukaktį ir tapo įvadu į naująjį KTU teatro studijos „44“ sezoną pavadinimu „Sąlyčiai“. Šis sezonas skirtas vidinių ir išorinių sąlyčių paieškoms bei apžvalgoms, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant teatro studijos istorijai ir ateičiai.
Visą 2024-2025 m. teatro sezoną dalinsimės buvusių ir esamų teatro studijos narių bei meno vadovų pokalbiais. Gegužės pabaigoje kviečiame iš arčiau susipažinti su ilgalaikiu KTU teatro studijos „44” nariu Motiejumi Lazausku (Performansu), kurį taip pat galite išvysti spektakliuose „Cikadų tylybė“ ir „Sistere Tempus“.
Kada ir kaip įsiliejote į KTU teatro studijos veiklą? Kodėl nusprendėte prisijungti prie teatro studijos veiklos?
2020 metais! Nuo 2016 trejus metus vaikščiojau į studiją „Teatrapilis“, bet baigiau mokyklą, ir lankymas pasibaigė, nebesu moksleivis, žinot, kaip būna. Kurį laiką galvojau taip nerimtai stoti į vaidybą. Bet ieškojau „aktorystė“, o ne „vaidyba“… neradau, tad taip ir likau net nepabandęs stoti. Tai sakau – eisiu į KTU teatro studiją, gal bent priartėsiu prie šio amato. Ir šiaip, nuo seno, kaip sakoma, žavi mane tie visi balso dalykai – aktorystė, mano mylima diktorystė, vaidyba, viskas! O dar ir pats meistrauju vaidmenų žaidimus, kur irgi reikia ir vaidinti, ir dramaturgiją suprast. Na, tai va, sakau sau – reikia lavintis!
Kaip keitėsi teatro studija prie skirtingų meno vadovų? Kokius reikalavimus jie kėlė ir kaip formavo teatro studijos veiklas?
Su Povilu Jatkevičiumi (2020–2023) tai buvo taip – chaosas! Bet ne šiaip sau chaosas – kūrybinis, labai gyvas. Atsipalaidavęs, laisvas, gal ne visiems patiko, bet man tai tiko! Kitiems naujiems nariams gal nelabai – jų nemažai atkrito, bet man tas laisvumas netgi patiko. Daug darėm teatrinių pratimų, ir kai 2020–2021 sezono užsiėmimai vyko nuotoliu, Povilas nepasidavė, oi ne! Su kokiais keturiais žmonėmis likome, bet vis tiek dirbom! Ir iš to – štai jums „bačkinių” kalbų skaitymo vaizdo įrašas, štai jums gyvūnų įgarsinimo vaizdo įrašas! Ir dar užbaigė Aleksandro Špilevojaus pradėtą spektaklį „Nykieji vakarai“, režisavo „Alfonso“ skaitymus, o galiausiai – pakvietė Laurą Kutkaitę režisuoti „Apvalytųjų“, ir tuomet… išėjo!
Tada 2023 metais atėjo Arnis Aleinikovas ir viskas ėmė judėt kitaip! Daugiau politikos, daugiau struktūros, daugiau rimtumo. Gerokai didesnė studija – iš 11 naujokų atkrito tik vienas, o tai jau rodo, kad žmonėms Arnio organizuotumas ir profesionalumas tiko. Arnis kvietė svečius, kurie vedė dirbtuves, ieškojo partnerių, tvarkė viešuosius ryšius. Jo užsiėmimai – judrūs, su filosofija, nes Arnis – filosofas, oi, ir minčių turi! Dar, Arnis neatmetė mano pasiūlytos „Cosplay” (angl. costume play, liet. kostiumų žaidimas) konkurse dalyvavimo idėjos, nors nelabai ką ta idėja ir sudomino…
Dar buvo Aleksandras Špilevojus! Kada jis ten atsirado? Ogi nežinau! Bet išėjo 2020-aisiais. Su juo – teturėjau du užsiėmimus. Kai Aleksandras išėjo, atkrito nemažai žmonių. Liko kokie šeši, nors prieš tai grupės pokalbyje atrodė, kad buvo minia!
Štai taip ir keitėsi viskas! Vienas ateina, kitas išeina, bet teatras gyvas, kol žmonės jį myli, ar ne taip?
Kaip matote dabartinę KTU teatro studiją „44“, kuri tik ką atšventė 75-erių metų jubiliejų?
Kiek… politiška. Ir žmonių daug, oi daug! Gal net per daug, bet iš kitos pusės – kas aš toks, kad skaičiuočiau? Gal todėl tiek žmonių, kad čia gerai, niekas nenori išeit! O ir visi tie žmonės – nuostabūs! Kiekvienas su savo spalvomis, kaip kokiam paveiksle! Žinot, svarbiausia, kad yra žmonių, kurie myli teatrą. Kol tokie žmonės yra – tol teatras gyvas!
Kokie įsimintiniausi įvykiai iškyla, kai pagalvojate apie KTU teatro studiją „44“?
O jetau, tiek daug visko buvo, kaip čia dabar vieną išrinksi? Kartais net akimirkos užsiėmimų ar pasibuvimų metu būna tokios įsimintinos! Bet jei jau reikėtų išsirinkti – tai man labiausiai rezonuoja… Žinot, kai garsinom gyvūnų įrašus? Nuostabu! O dar, kai meistravau vaidmenų žaidimą „Dungeons and Dragons“ teatro studijos nariams, kurie su tokiu entuziazmu norėjo žaist! Bet labiausiai širdyje išliko tai personažų analizavimas ir jų vaidinimas. Tai yra kaip archeologija – imi tą personažą, knaisiojiesi po jį, lipdai jį, kol jis tau rankose ima kvėpuoti. Ir tada – bum – tu jį jau vaidini. Šį sezoną mokydamiesi dirbome su individualiais etiudais. Pasirinkau Andrių Lenčį ir variau, rodžiau kiekvieną etiudą su tokiu entuziazmu, kad net ore kibirkštys skraidė. Tik gaila, kad tas procesas dabar baigėsi, nebėra progos jį įkūnyti vėl.
Gal galite pasidalinti, kokiuose teatro studijos spektakliuose esate vaidinę, kokie jie buvo, ko išmokė, kaip keitė jūsų požiūrį į teatrą ir / ar kūrybą?
Vaidinau Robiną spektaklyje „Apvalytieji“ (autorė Sarah Kane), kurį režisavo Laura Kutkaitė. Buvau gan atsipalaidavęs, tiesiog veikiau per daug nemąstydamas. Būtent su šiuo spektakliu buvo vienas įdomus nutikimas. Festivaliui „Išeities taškas” buvome įsipareigoję parodyti spektaklį „Apvalytieji” kelis kartus. Tą dieną, kai jau norėjome daryti generalinę repeticiją ir tuo pačiu filmavimą, apie 16:00 mąsčiau apie tai, kaip galėsiu baigti darbus ir keliauti į Kauną vaidinti. Staiga išgirstu skambutį, atsiliepiu ir išgirstu tėvo balsą man sakantį: „Motiejau, tavo senelis mirė”.
Įsivaizduojat, sako: „Tavo senelis mirė”. Aš tik padėjau ragelį, pasibaigus darbui nuskubėjau iki autobuso, išvykau į Kauną, nubėgau į teatro studiją beveik jau laikrodžiui mušant 19:00. Tada einu persirengti, knisuosi savo kuprinėje ir suprantu – neturiu savo juodų teatrinių kelnaičių. Man tik širdis pradėjo spurdėti dar labiau, nei ji ir taip spurdėjo tą dieną. Ir klausiu scenografės, ką daryti. Ji man sako: „Tai tu eik nusipirk, mes palauksim”. Taip ir išbėgau iš studijos. Nubėgau į „Drogą” – jis jau uždarytas. Nubėgau į „Rytų miestą” – irgi uždarytas. Tada pamąsčiau – na ką, „Akropolis” toloka, bet kokią kitą išeitį turiu? Tai ir nubėgau į „Akropolį“, nusipirkau ten kažkokias kelnaites, lėkiau iš paskutiniųjų jėgų atgal į teatro studiją – visas uždusęs, sukaitęs, suprakaitavęs. Persirengiu tas nesuprakaituotas kelnaites ir einu į sceną, o ten dar visi visur bastosi – operatoriai bėginėja, kaitalioja filtrus, neskuba pradėti spektaklio. Aš tiesiog susmukau į ten supiltą žemių krūvą ir sakau: „Šiandien mirė mano senelis, šiandien iš darbo skubėjau į šį spektaklį, paskui į Akropolį bėgau pirkti kelnaičių, o jūs ką… net neskubat pradėti filmuoti?”. Aišku, to garsiai nepasakiau, tik mintyse pagalvojau. Taip ir pralaukiau, sukritęs ne į žemių krūvą, o į fotelį, 20 minučių, kol galiausiai pradėjome filmuoti. Gavosi įrašas, kurio nematėme pusę metų. O paskui operatoriams dar ir kietasis diskas sulūžo… Bet galų gale atsiuntė.
Paskui dar tris kartus rodėme tą spektaklį. Man studijos vadovas sako:
– Žmogau, tai tu nevaidink, tavo senelis mirė!
O aš jam sakau:
– Aš negaliu. Jūs taip ilgai statėt šį spektaklį, ir negi dabar aš jį sugadinsiu? Jūs man negalėsite atleisti už tai, o ir šiaip nenoriu būti susireikšminęs dėl tokių dalykų.
Taip ir suvaidinau dar trijuose spektakliuose, paskutiniame – ką tik grįžęs iš laidotuvių. Ir dabar galvoju – ar teisingai pasielgiau? Gal man reikėjo viską mesti? Gal reikėjo paskutines dienas praleisti šarvojimo salėje su artimaisiais, žinant, kad tai būtų paskutinis, nors ir vienpusis, susitikimas?
Vėliau sekė vaidmuo spektaklyje „Cikadų tylybė“, paremtame pagal pjesę “Pornography” (autorius Simon Stephens), kurį režisavo Arnis Aleinikovas. Ten reikėjo suvaidinti prievartavimo sceną. Tai buvo labai sunku. Bet kai Arnis pasakė, kad jeigu nesugebėsiu to suvaidinti, teks keisti aktorių, man tik saugikliai galvoje išsijungė ir, manau, sugebėjau tai padaryti. Manau, šis vaidmuo man davė drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Be to dalyvavau „Alfonso” (autorius Wajdi Mouawad) skaitymuose.
Kuo jums svarbus buvimas KTU teatro studijos „44“ dalimi?
Bendruomenė. Kūryba. Scena! Na, ką daugiau pridėsi?
Ko palinkėtumėte KTU teatro studijai „44“?
Sėkmės!
