Seniausia Lietuvoje universitetinė teatro studija – Kauno technologijos universiteto (KTU) teatro studija „44“ – 2024 metais šventė 75-erių metų jubiliejų. Rugsėjo mėnesį praūžę jubiliejiniai teatro studijos renginiai simboliškai paminėjo gražią sukaktį ir tapo įvadu į naująjį KTU teatro studijos „44“ sezoną pavadinimu „Sąlyčiai“. Šis sezonas skirtas vidinių ir išorinių sąlyčių paieškoms bei apžvalgoms, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant teatro studijos istorijai ir ateičiai.
Visą teatro sezoną dalinsimės buvusių ir esamų teatro studijos narių bei meno vadovų pokalbiais, kuriuos dokumentavo ir paruošė teatrologė Elvyra Markevičiūtė. Kviečiame 2025-uosius metus pradėti pokalbiu su buvusiu KTU teatro studijos „44“ meno vadovu Ridu Žirguliu ir aktore Ugne Žirgule.
Elvyra Markevičiūtė: Kokia buvo vadovavimo KTU studijai pradžia?
Ridas Žirgulis: Studijos steigimo metu, greta Petro Likšos buvo ir mano senelio pusbrolis Alfonsas Radzevičius. O kai studijai vadovavo aktorius Leonardas Zelčius (tuo metu dar vaikščiojau po stalu), du skulptoriai – mano tėtis Stasys Žirgulis ir a.a. Vytautas Juzikėnas – jo prašymu kurdavo dekoracijas, išpiešdavo spektaklių reklaminius skydus. Tokiu būdu aš tarsi perėmiau estafetę.
Mano atėjimą į KTU studiją ženklina Arnoldo Weskerio pjesė „Virtuvė”. Tuometinis studijos vadovas Robertas Vaidotas jau buvo įpusėjęs šio spektaklio repeticijas, o aš jose vis apsilankydavau ir pabendraudavau su studentais. Kai Robertas taip netikėtai išėjo anapilin, jie pakvietė mane užbaigti spektaklį.
Tada ėmiausi šio darbo ir labai į jį įsitraukiau. Pasikviečiau dar kelis draugus muzikantus ir mes sujungėme dramą su gyva muzika, t. y. ritmais, išgaunamais pasitelkiant virtuvės rakandų skleidžiamus garsus – kas naudojo samtį, kas puodus ir pan. Susidėlioti ritmiškai padėjo muzikos prodiuseris Dalius Pletniovas ir Kęstutis Ruzgys, nes išgauti tokio „orkestro“ skambėjimą buvo tikrai nelengva…
Ugnė Žirgulė: Šis spektaklis buvo labai techniškas. Funkcionali Danieliaus Sodeikos dekoracija, užpildyta visa nedidelė scenos erdvė, visko tiek daug, – atrodė, kad aktoriui nėra net kur pasisukti…
R.Ž.: Nuo to viskas ir prasidėdavo: griausmingai užkliūdavo ir nukrisdavo metalinis bliūdas, kitas dalyvis jį pakeldavo, kitas – vožtelėdavo samčiu – taip atsirasdavo vis naujas garsas. Scenoje stūksojo eilė geležinių stovų-gaminimo stalų, viršuje rangėsi ventiliaciniai vamzdžiai su taškiniu apšvietimu. Spektaklio ritmas buvo tikrai grandiozinis, bet tam, kad jį išgautume, teko labai daug dirbti. Reikėjo stengtis iš visų jėgų, vos ne „iki ašarų“, nes nuolat girdėdavau dejones: „Aš nebegaliu, aš nepataikau“. Tada sakydavau: „Pataikysi! Pradėk iš naujo!“. Visus reikėjo įtikinti, kad tai reikalinga ir įmanoma.
Kai su šiuo vaidinimu pasirodėme Tarptautiniame studentų forume Vilniuje, mus pakvietė beveik į visus festivalius. Jokiai išvykai negavome lėšų, nors, tiesą sakant, Danieliaus Sodeikos dekoracijų išvežimas kur nors toliau būtų buvęs labai sudėtingas. Vilniuje statėme jas beveik visą parą, net kėlėme trosais. Beje, spektaklyje dalyvavo ir Roberto Vaidoto sūnus Martynas. Jis jau mokėsi pirmame akademijos kurse ir vakarais, kai galėdavo, ateidavo pasižiūrėti repeticijų. Ir kai vienas aktorius susirgo, pasiūliau jam „šokti” į sceną. Taip įsijungęs, jis ir toliau kartu su visais vaidino. Kadangi pirmas blynas neprisvilo, mane pakvietė dirbti toliau. Taip prabėgo, berods, devyni metai. Per tą laikotarpį išleidome gana daug spektaklių – kiekvieną sezoną surepetuodavome po vieną vaidinimą, vieną sezoną pastatėme net du…
U.Ž.: Kol jis ten dirbo, vaikai užaugo. Ridas šiai veiklai buvo labai atsidavęs ir tai mane gerokai erzino. Sakykim, repeticija turi baigtis aštuntą valandą, o jo nėra net po dešimtos. Ten jis visai nejausdavo nei laiko, nei saiko. Labai dėl to pykdavau, nes vaikai buvo visai maži ir jiems tikrai trūko tėčio.
Kai nueidavau į studiją ir po premjeros pakalbėdavau su studentais, jie sakydavo, kad Ridas jiems yra tarsi tėvas. O aš galvodavau: auga trys vaikai, kurie taip pat savo tėčio labai ilgisi. Man šis periodas buvo pakankamai sudėtingas. Bet aš suprantu kodėl jis taip aukodavosi, – studijoje buvo susirinkę tikrai išskirtiniai žmonės. Jie buvo lygiai taip pat atsidavę ir taipogi nepaisė laiko limito.
Galiausiai aš ir pati įsitraukiau. Likus gal savaitei iki premjeros, Ridas prašydavo apsilankyti repeticijose ir, pažiūrėjus „šviežia akimi” išsakyti pastabas. Ateidavau su didoka užrašų knygute, nes turėjau matyti ką rašau tamsoje ir iš karto po repeticijos viską išdėdavau. Paprastai prirašydavau kokius tris lapus, – žymėjau visas detales, visus pastebėtus nesklandumus, viską iki mažiausių smulkmenų, – drabužių defektus, blogai girdimą tekstą…
Ridas prašydavo kalbėti atvirai, nieko nevynioti į vatą. Aš taip ir elgdavausi, bet jei labai patikdavo, negailėdavau pagyrų ar dėl puikiai perteikto personažo, ar dėl traktuotės, patardavau ką vertą fiksuoti. Nors jie manęs ir bijodavo, palaipsniui tai tapo tradicija.
E.M.: Ar bandydavote taikyti ir tam tikrus profesinius mokymus?
R.Ž.: Labai didelį dėmesį kreipdavau į kirčiavimą, niekada niekam neleisdavau kalbėti netaisyklingai, – šiuo atžvilgiu buvau labai griežtas. Kadangi aš pats daug garsinu, stengiuosi nedaryti kalbos klaidų, to paties reikalaudavau ir iš visų dalyvių. Jie taip pat labai stengėsi, matydavau kaip krūptelėdavo, jei netyčia suklysdavo, iš karto pasitaisydavo. Mano požiūriu, jei esi scenoje, negali kalbėti lyg būtum gatvėje. Šito visada vengėme.
Jie visi eidavo į teatrą žiūrėti spektaklių, matydavo visas premjeras, nes susitardavau, kad juos įleistų. Vėliau mes diskutuodavome, viską aptardavome, stengėmės pastebėti ir trūkumus, ir privalumus. Man yra įsirėžęs Dalios Tamulevičiūtės pasakymas, kad reikia matyti viską, net ir tai, kas blogai, nes tik taip sužinai kaip to išvengti. Mes taip ir elgėmės. Aš bendravau su jais kaip su profesionalais, – nevaidinom nei ežiukų, nei katinėlių, nei beždžionėlių. Gal naujokai ir būdavo šokiruoti, kai tekdavo iš karto pradėti nuo gana aukštų materijų, bet aš negalėjau nuleisti kartelės.
E.M.: Apibūdinkite studijos narius.
R.Ž.: Man labai patiko, kad šioje studijoje sutikau motyvuotus žmones, suprantančius kur ir dėl ko susirinko. Labai lengva dirbti, kai nereikia įrodinėti, kad teatras yra reikalingas. Kiekvienais metais atsirasdavo naujų dalyvių, vyko jų kaita – kas susilaukė šeimų, kas dar dėl kažko pasitraukė. Vis dėlto pagrindinis susiformavęs branduolys išlikdavo. Daugelis lankė nepaisant jokių aplinkybių. Sakykim, studijos senbuvis Viktoras Mickūnas jau buvo studijoje, kai aš atėjau, liko joje ir man pasitraukus. Gana ilgai lankė Julija Genienė ir jos vyras Tadas. Studijoje jie ir susipažino.
Kadangi čia nebuvo taikomas nei amžiaus, nei profesijos limitas, ateidavo labai įvairių žmonių. Sakykim, tarp studijos narių atsirado darželio auklėtoja, kuri kažkur išgirdo apie mūsų kolektyvą. Atėjusi pasakė, kad jai labai įdomu išbandyti save kartu su jaunais žmonėmis. Nors toji moteris buvo už daugelį, tarp jų ir mane, vyresnė, ji kuo puikiausiai pritapo ir sukūrė ne vieną šaunų vaidmenį.
Studijoje buvo medikų, pedagogų, filosofas. Dėl šios įvairovės vyko labai įdomus bendravimas, žmonės pasidalindavo savo profesinėmis žiniomis, įgūdžiais. Netgi išmokė mane naudotis kompiuteriu. Per devynerius metus pro mano akis prabėgo labai daug veidų. Tai buvo naudinga ir psichologiniu požiūriu. Jauni žmonės, stebėdami puikiai vaidinančią vyresnę narę, taip pat pasitempdavo, stengdavosi neatsilikti.
U.Ž.: Jūs buvote tarpusavyje labai susidraugavę ir atėjęs naujokas rasdavo branduolį, prie kurio turėdavo prisitaikyti, psichologiškai pajusti, ar jis atsidūrė savo vietoje.
R.Ž.: Mes pasidalindavome visus darbus ir niekada nebuvo, kad kuris nors, gavęs užduotį jos neįvykdytų. Aš elgiausi taip pat. Mes iš tikrųjų buvome savotiška komuna.
E.M.: Tikriausiai vyko ir tam tikra atranka? O gal pas jus veikė demokratijos principas, kai priima visus norinčius?
R.Ž.: Atranka būdavo kaip į Muzikos ir teatro akademiją, – naujai stojantys turėdavo ir padeklamuoti, ir padainuoti… Senbuviai, kokie penkiolika žmonių, taip pat sėdėdavo salėje, tad naujokas iš karto atsidurdavo prieš publiką. Kai jie pereidavo tą stojimo pragarėlį, mes, „seni bebrai”, spręsdavome kuriuos palikti. Tiesą sakant, dažniausiai palikdavome visus, nes žinodavome kad labai daug nubyrės. Be to, nesinorėjo iš karto kaip kirviu nukirsti – tikėjomės, kad žmogus laikui bėgant atsivers. Nors ir priimdavome visus norinčius, metų pabaigoje iš dvidešimties naujokų likdavo kokie trys ar du. Tokia buvo reali praktika.
E.M.: Kaip atsirinkdavote pjeses?
R.Ž.: Literatūrinę medžiagą studijos nariai dažniausiai susirasdavo patys. Vyravo susitarimas, kad jei per vasarą kas nors atras įdomų veikalą, atsineš jį į studiją. Tada mes pasiskirstydavome vaidmenimis, kartu perskaitydavome, pasidalindavome mintimis, idėjomis. Svarstydavome, ar mums ta medžiaga aktuali, ar verta kelti ją į sceną, ar ji tėra įdomi tik vienam žmogui? Taip atsirasdavo didelis bendrumas. Ir mes visą laiką ieškodavome kažko naujo, niekada nelipome į tas pačias roges.
Man su jais buvo labai įdomu, nes profesionaliame teatre tiek neeksperimentuojama. Taip mūsų repertuare atsirado E.M. Remarko romano „Trys draugai” inscenizacija, kurią gavo Viktoras Mickūnas. Šio veikalo pastatymo idėja jiems gimė dar prie Roberto, bet jis nespėjo jos realizuoti. Tada aš ryžausi jos imtis.
U.Ž.: Būdavo dirbama ir su dubleriais…
R.Ž.: Kadangi buvo daug dalyvių, reikėjo juos visus užimti. Vaidinantys keisdavosi kas antrą spektaklį. Dirbti iš karto su dviem sudėtimis yra žymiai sunkiau, nes visi žmonės skirtingi. O „Trijuose drauguose” teko ir pačiam lipti į sceną. Taip atsitiko dėl to, kad vienas vaikinukas repeticijų eigoje ėmė keistai elgtis. Paaiškėjo, kad jo mama labai negatyviai vertina teatrą. Ir kai iki premjeros buvo likę vos kelios savaitės, jis atsisakė vaidinti. Pareiškė, kad mama uždraudė. Na, uždraudė, tai uždraudė…
Užėmiau kitą studentą, kuris prieš tai dalyvavo masuotėse. O kai jis išmoko tekstą ir pradėjome intensyviau repetuoti, grįžo tas paklydėlis ir paskelbė, kad vaidins. Atsiprašiau dublerio, nes ankstesnis buvo labiau pasistūmėjęs, bet po visų perbėgų, premjeros dieną, jis neatėjo. Sėdėjome pasimetę, nes dubleris vaidinti nesiryžo ir iškilo spektaklio atšaukimo grėsmė. Negalėjau to leisti ir pasakiau: „Taip elgtis negalima. Nesvarbu, kad vaidiname nemokamai, žmonės tikisi pamatyti spektaklį. Negalime jų nuvilti”. Ir tada, nematydamas kitos išeities, pareiškiau: „Raskite man lietpaltį ir skrybėlę, vaidinsiu pats.” Studiją ištiko šokas, teko raminti, kad nesiruošiu jų nustelbti, kad darau tą iš pagarbos žiūrovui. Po to teko vaidinti ir visuose festivaliuose.
E.M.: Profesionaliame teatre tai neįsivaizduojama. Aktorius gali atsisakyti vaidmens, bet tikrai ne prieš generalinę repeticiją. Ar ir daugiau buvo panašių atvejų?
R.Ž.: Būdavo, kad žmonės nesusigaudydavo kur pakliuvo, nesuvokdavo teatro specifikos. Kartą į atranką atėjo pora vaikinų su puikiais duomenimis, sėkmingai ją praėjo, įsitikino, kad yra priimti, tada pasakė „iki” ir aš jų daugiau nebemačiau. Taip ir nesupratome, kas per miražas pro mus praplaukė.
Dar vienas, turėjęs vaidinti masuotėje, atsisakė lipti į sceną, nes jam atrodė, kad joje ir taip pakanka žmonių. Pasakė, kad nuo jo buvimo niekas nepasikeis. Matyt ketino pradėti tik nuo Hamleto. Aišku, su juo teko atsisveikinti, bet tai buvo išimtiniai atvejai. Visi, tarp jų ir senbuviai, dalyvaudavo masuotėse kartu su naujokais ir niekada nereiškė jokių pretenzijų..
E.M.: Vadinasi, „žvaigždžių“ liga niekas nesirgo?
R.Ž.: Tai, kad jie gana atlaidžiai į viską žiūrėjo. Žmonės turėjo savo profesijas, studijas ir jiems nebuvo kada „žvaigždėti“, nes tai nebuvo jų pagrindinė veikla. Jei ir kildavo kažkokia trintis, nekreipdavau į tai dėmesio. Kai paskirdavau vaidmenis, pasakydavau, kad man taip atrodo. Ir tai praktiškai nesikeisdavo.
U.Ž.: Tada nebuvo nei veidaknygių, nei instagramų, kuriuose galėtų eksponuotis. Ir gerai, kad nebuvo.
E.M.: Ar šios veiklos eigoje pavyko įnešti ką nors naujo, dar neišbandyto?
R.Ž.: Repetuojant „Virtuvę”, reikėjo įtikinti dalyvius dėl „grojančios virtuvės“ koncepcijos, nes jie norėjo vaidinti įprastinę dramą, literatūriškai perteikiant mintis. Kadangi aš labai mėgstu mušamuosius ir grupę „Stomp Out Loud“ pasitelkiau jos įrašus, kur pirminis ritmas išgaunamas vien pakračius degtukų dėžutę ar raktus. Taip sužadinau susidomėjimą ir įrodžiau savo teisumą.
Režisuojant Viliaus Normano (Povilo Senūtos) pjesę „Tobula santuoka: širdies anatomija” taip pat kilo daug klausimų. Sugalvojau gana siurrealistišką sprendimą, kai nuotaka traktuojama lyg skerdimui paskirta avis. Skerdyklą simbolizavo raudona spalva ištepta staltiesė, „kruvinomis“ rankomis nučiupinėta nuotakos suknelė. Net ir dabar ima šiurpas prisiminus tą vaizdą.
Gana netradiciškai sprendėme ir populiariąją Antono Čechovo triadą – vodevilius „Piršlybos“, „Jubiliejus“ ir „Meška“. Jiems patiko maudytis šioje klasikoje, nes Čechovo dramaturgija yra stebuklas tuo atžvilgiu, kad visi vaidmenys nuostabiai išrašyti ir juos kurti yra tikras džiaugsmas. Šiame spektaklyje veikė romų choras, merginos šoko tradicinius romų šokius – taip pavyko užimti visą kolektyvą. Pasigaminome didžiulę visą sieną dengiančią popierinę dekoraciją-lentyną. Patys suklijuodavome ją prieš kiekvieną spektaklį, nes „Jubiliejaus“ finale personažas kiaurai per ją išeidavo.
Sugalvodavome įvairiausių triukų, rasdavome smagių prisitaikymų. Studijos narys Mantas Klimas turėjo panašius į tikro afroamerikiečio plaukus, kurie susigarbanoję styrodavo į visas puses. Mes subrukdavome jo gaurus į cilindrą ir kai jam prikišdavo, kad nemandagu būti kambaryje su cilindru bei paprašydavo nusiimti, jis tai padarydavo. Kai plačiu debesiu pasklisdavo jo garbanos, scena tapdavo spektaklio vinimi, nes salė griūdavo iš juoko.
E.M.: Ar be spektaklių būdavo ir kito formato renginių?
R.Ž.: Organizuodavome poezijos vakarus, koncertus, diskotekas, pasikviesdavome draugus į teminius vakarėlius. Kai kada repetuodavome per naktis, tekdavo tartis su budinčiais, prašyti, kad leistų, kad nepyktų. Švęsdavome Teatro dieną, sezono atidarymą. Sezono uždarymui paprastai vykdavome į Mingę, nes Tadas Genys, Julijos vyras, buvo beveik vietinis ir dėl visko sutardavo. Per tą laikotarpį įgyvendinome daug iniciatyvų, dalyvavome įvairiuose festivaliuose, renginiuose. Po Roberto Vaidoto man buvo didelė garbė ir malonumas su šiais žmonėmis dirbti.
RIDAS ŽIRGULIS
1988–1992 m. studijavo Muzikos akademijoje (pedagogai: I. Vaišytė, R. Vikšraitis, P. Budrys, A. Giniotis, D. Tamulevičiūtė, R. Tuminas). 1992–1994 m. vaidino Vilniaus mažajame teatre (vadovas R. Tuminas). Nuo 1994 m. – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius. Nuo 1995 metų LNK televizijoje įgarsina filmus. Dalyvauja Meno terapijos spektaklių „Nenugalėtieji“ kūrime. KTU teatro studijai „44“ vadovavo 2007–2016 m. Režisavo spektaklius: Arnold Wesker „Virtuvė“ (2007), ). Anton Čechov „Jubiliejus“, „Piršlybos“, „Meška“, Vilius Normanas „Tobula santuoka: širdies anatomija“ (2010), Inger Hagerup „Stiklinė arbatos su citrina“ (2011), Erich Maria Remarque „Trys draugai“ (2013), Slawomir Mrožek „Vasaros diena“ (2014), John Millington Synge „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“ (2015), Friedrich Dürrenmatt „Fizikai“ (2016), Richard Nash „Lietaus pardavėjas“ (2016).
UGNĖ ŽIRGULĖ
1995–1998 m. studijavo Gyčio Padegimo vadovaujamoje aktorinio meistriškumo studijoje prie Kauno valstybinio akademinio dramos teatro (pedagogai G. Padegimas, L. Zelčius, A. Masiulis, I. Paliulytė, V. Grabštaitė, T. Hinterbergeris (Austrija), R. Abukevičius, N. Karpuškaitė, A. Sauspreikšaitis). 1999 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros fakultete apsigynė menotyros bakalauro diplomą. Nuo 1997 m. vaidina Nacionaliniame Kauno dramos teatre. 2000–2004 m. dirbo „Yamahos“ muzikos mokykloje pedagoge. 2003 –2022 m. Kauno J. Jablonskio gimnazijos teatro mokytoja. 2013 m. Kauno technologijos universitete įgijo pedagogo kvalifikaciją. Nuo 2023 Kauno kolegijoje dėsto Kūrybines meno terapijas. Dalyvauja Meno terapijos spektaklių „Nenugalėtieji“ kūrime.
