KTU teatro studijoje „44“ artėja premjera – absurdo komedija „Sistere Tempus“ (pjesės autorius ir režisierius Arnis Aleinikovas). Spektaklyje laviruojama tarp tikrovės ir teatro, tarp fikcinių personažų ir realių žmonių egzistavimo, tarp laiko tėkmės ir jos sustabdymo.
Spektaklio dėmesio centre – naujas mokslininkų išradimas, kuris kiekvienam jį turinčiam leidžia bet kuriuo metu sustabdyti laiką. Absurdiškose, komiškose ir kai kur nelogiškose scenose išryškėja ne tik tikrieji žmonių veidai, jų troškimai ir paslaptys, bet ir nenumaldomas noras sustoti bei pradėti gyventi lėčiau.
Artėjant naujajai KTU teatro studijos „44“ premjerai, pokalbiui pakvietėme spektaklio režisierių, KTU teatro studijos „44“ meno vadovą Arnį Aleinikovą.
Kaip gimė mintis sukurti šią pjesę?
Mintis rašyti šią pjesę gimė labai spontaniškai ir netikėtai. Kažkurį vakarą, einant namo po repeticijos, į galvą atėjo mintis, kas būtų, jeigu šiame milžiniškame tempe, krūvos elektroninių laiškų sraute ir nesibaigiančių užduočių sąraše, mes galėtume sustoti. Nors trumpam, bet iš tikrųjų sustoti ir pažiūrėti į save iš šono. Taip atsirado mintis „Sistere Tempus“ prietaisui, kuris kiekvienam jį turinčiam leistų sustabdyti laiką. Labai organiškai atsirado pagrindiniai veikėjai ir siužetinė linija, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti juokinga, bet už jos slypi daug bendražmogiškų skaudulių ir neįgyvendintų troškimų.
Intriguojanti ir pati spektaklio forma
Spektaklio veiksmas vyksta filmavimo aišktelėje. „Future humans“ (liet. „Ateities žmonės“) korporacija filmuoja „Sistere Tempus“ prietaiso reklamą, kurią artimiausiu metu planuoja paleisti į rinką. Reklamą realiu laiku montuoja ir režisuoja dirbtinis intelektas, todėl vietomis tampa nebeaišku ar čia vis dar surežisuota „scena“, ar veiksmas vyksta iš tikrųjų. Būtent žaidžiant šia forma, egzistuojant tarp „tikrovės“ ir „filmavimo“, tarp personažų ir juos kuriančių aktorių, tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, stebintiesiems siekiama sukurti daugiasluoksnę tikrovės patirtį ir priminti apie galimybę gyventi lėčiau ir sąmoningiau.
Dirbtinis intelektas tavo kūryboje jau ne pirmą kartą
Taip, dar 2020-2021 m. kartu su kolege, menininke iš Švedijos tyrinėjome dirbtinio intelekto pritaikymo teatre galimybes. Tuo metu dar nebuvo „ChatGPT“ (jis atsirado 2022 m. lapkritį), todėl dirbome su „Megatron-11B” (kuris dabar jau nebeegzistuoja). Tuo metu tyrinėjau dirbtinį intelektą ir pasitelkiant J. L. Austino performatyvumo teorijos aspektus siekiau į tekstą pažvelgti kaip į savaime performatyvų, didelę galią turintį kalbos aktą (ang. speech act). Neduodant jam konkrečių užklausų, o tik simbolius, tokius kaip „o“, „-“, „]“ ir t.t. domėjausi kokį turinį jis gali sugeneruoti, kokį santykį gali sukurti, kokią įtaką mūsų šnekamajai kalbai gali turėti dirbtinio intelekto atsiradimas fizinėse erdvėse bei ką mums apie mus pačius jis gali papasakoti. Taip gimė pirmoji teatrui skirta pjesė lietuvių kalba, sugeneruota dirbtinio intelekto – „Šis adresas neegzistuoja“. Tiesa, dabar dirbtinis intelektas gerokai patobulėjęs ir apima daugiau sričių nei prieš penkerius metus – tad ir jo generuojami tekstai dabar gerokai geresni.
Taigi, kažkuria prasme, abi šios pjesės yra susijusios, tik dabar aš „įsistačiau“ save į dirbtinio intelekto vaidmenį ir pabandžiau sugeneruoti pjesę iš jo perspektyvos, naudojant svetimesnę, kompiuterinę logiką.
Mūsų pokalbio metu spektaklis dar yra statomas. Kaip atrodo kūrybinis procesas?
Teatras yra „užverstas“ rekvizitu ir kostiumais (juokiasi). Tai yra mano debiutas statant paties parašytą pjesę, todėl prieš ją pasiūlant teatro studijos nariams labai jaudinausi. Tiesa, jaudinuosi prieš bet kokio kūrybinio proceso pradžią, nes nežinai kaip kūrybinė komanda priims tavo idėją, bet šiuo atveju (priešingai nei statant kitų autorių pjeses) – nėra distancijos. Nepaisant to, pirmasis skaitymas praėjo puikiai, teatro studijos nariai daug juokėsi ir tuo pačiu vis nustebdavo, kai siužetinėje linijoje atsirasdavo staigių, netikėtų posūkių.
Dalis aktorių kuria net po kelis vaidmenis su skirtingomis logikomis, jausmų paletėmis ir charakteristikomis, kas net profesionaliems aktoriams būtų šioks toks iššūkis. Repetuojant, atrandame vis naujų spalvų, papildomų kontekstų ir sluoksnių, kuriuose aktoriai turi džiaugsmo nardyti. Iki premjerinių rodymų lieka ne tiek jau ir daug laiko, tad dabar įžengiame į paskutinį spektaklio statymo etapą.
Ko gali tikėtis žiūrovai?
Nesinori kažkaip apriboti ar apibrėžti žiūrovų lūkesčių, todėl kviesčiau į spektaklį ateiti atvira širdimi ir pasinerti į šią kelionę, kuri, tikėtina, turės tęsinį. Man, kaip teatro studijos meno vadovui, svarbu, kad statoma medžiaga būtų aktuali, patraukli, įdomi visų pirma teatro studijos nariams(-ėms), nes jiems tai ir mokymosi procesas. Vienos dalies spektaklis „Sistere Tempus“ – nėra klasikinis teatro pastatymas, todėl nereikėtų tikėtis vienos nuoseklios siužetinės linijos. Spektaklis daugiasluoksnis ir yra subalansuotas skirtingiems skoniams – tiems, kurie ieško pramogos, ir tiems, kurie spektakliuose ieško gilesnių prasmių.
Spektaklio premjera – 2025 m. gegužės 1, 2 dienomis Kaune, KTU teatro studijoje „44“ (Laisvės al. 13), 2025 m. gegužės 8 d. – Vilniuje, teatre „Meno Fortas“ (Bernardinų g. 8).
Papildomi spektaklio rodymai Kaune – gegužės 16, 27, 28 dienomis KTU teatro studijoje „44” (Laisvės al. 13).
Pjesės autorius ir režisierius – Arnis Aleinikovas
Šviesų dailininkas – Emilis Jonkus
Fotografė – Viktorija Lankauskaitė
Vaidina – Gabrielė Jučienė, Edvinas Siurblys, Saulė Šeputytė, Deimantas Gricius, Diana Karlauskaitė, Nojus Krasuckas, Milda Ramanauskaitė, Danielė Vaičiulytė, Motiejus Lazauskas (Performansas), Augustinas Venskūnas, Livija Norkutė.
Spektaklio prodiuseris – KTU teatro studija „44“
Spektaklio ko-prodiuseris – VšĮ „Alternatyvi Scena“ (ALTR)
Spektaklio draugai – Kauno miesto kamerinis teatras
