Seniausia Lietuvoje universitetinė teatro studija – Kauno technologijos universiteto (KTU) teatro studija „44“ – 2024 metais šventė 75-erių metų jubiliejų. Rugsėjo mėnesį praūžę jubiliejiniai teatro studijos renginiai simboliškai paminėjo gražią sukaktį ir tapo įvadu į naująjį KTU teatro studijos „44“ sezoną pavadinimu „Sąlyčiai“. Šis sezonas skirtas vidinių ir išorinių sąlyčių paieškoms bei apžvalgoms, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant teatro studijos istorijai ir ateičiai.
Visą 2024-2025 m. teatro sezoną dalinsimės buvusių ir esamų teatro studijos narių bei meno vadovų pokalbiais, kuriuos dokumentavo ir paruošė teatrologė Elvyra Markevičiūtė.
Sausio pabaigai kviečiame artimiau susipažinti su KTU teatro studijos „44“ alumnu Viktoru Mickūnu, kurį galite išvysti ir dabar teatro studijoje rodomame spektaklyje „Vienarankis iš Spokano“ (rež. D. Laurinavičius).
E.M.: Kada ir kaip įsijungėte į KTU teatro studijos veiklą?
V.M.: Į teatro studiją atėjau drauge su Robertu Vaidotu (1999 m.), kuris jau buvo joje anksčiau kažkiek epizodiškai padirbėjęs kartu su tuometiniu vadovu – savo kolega ir draugu Vytautu Grigoliu. Mes abu atsiradome ten praėjus maždaug porai metų nuo gaisro, kurį sukėlė, berods trumpasis elektros jungimas. Dėl tos priežasties visas teatriukas buvo gana apverktinoje būklėje: grimerinės patalpoje prikrauta plytų, grindyse palei langą žiojėjo griovys su atidengtais šildymo vamzdžiais, per lubas varvėjo, sienos buvo apipelijusios, buvo šalta. Tik scena, nors ir kažkiek apsilupusi, buvo tinkama darbui. Tokiu būdu mūsų veikla prasidėjo ne geriausiomis sąlygomis, bet tai nesumažino noro atgaivinti buvusį teatrą. KTU studija tuo metu buvo bene vienintelis studentų teatras Kaune (buvo dar toks VDU Retorių teatras, bet jis dirbo su klasikiniais retorikos tekstais).
E.M.: Tikriausiai jau žinojote Robertą Vaidotą iš jo vaidmenų teatre?
V.M.: Buvau matęs jį vaidinantį „Ilgoje Kalėdų vakarienėje“, žinojau, kad vaidino „Mūsų miestelyje“. Vėlesnė pažintis KTU studijoje atskleidė jį kaip žmogų ir pedagogą. Susirinkome beveik visi niekur lig tol nevaidinę, nelankę nei mokyklinių dramos būrelių, nei kitų kolektyvų, ir Robertas pradėjo mus po truputį pažindinti su teatro meno pagrindais. Pradžioje nesiėmė didelių darbų, nors mes ir buvome nusiteikę iš karto vaidinti Hamletus. Vis dėlto pirmasis pasirodymas buvo ne spektaklis, o Girstutyje vykęs „Nemuno“ kolektyvo penkiasdešimtmečio jubiliejaus koncertas. Buvome vieni iš sveikintojų, o mūsų numeris anaiptol nebuvo tradicinis – parengėme linksmą humoristinį „šposą“. Po to jau po truputį pradėjome ir vaidinti. Pirmiausia pastatėme dvi Slawomiro Mrožeko vienaveiksmes pjeses, – pradžioje „Serenadą“, o vėliau ir jo „Lapino medžioklę“, kurias sujungėme į vieną spektaklį.
E.M.: Koks pedagoginis raktas buvo taikomas?
V.M.: Robertas nenorėjo naudoti akademinės aktorių rengybos principų. Jis sakydavo, kad neverta įsitraukti į išsamias analizes, geriau nuosekliai nagrinėti sceną po scenos ir tokiu būdu „pakeliui“ mokytis. Jis buvo, sakyčiau, praktinio diegimo šalininkas. Aš ir K. Stanislavskį perskaičiau daug vėliau, ir tik paskui sužinojau, kad teatre vyksta vadinamieji užstalės skaitymai. Man atrodo, kad jis tokiu būdu, neperkraudamas užduotimis, stengėsi neužmušti mūsų entuziazmo. Man labai patiko jo mintis, kad šios studijos tikslas nėra paversti mus aktoriais, bet išugdyti kvalifikuotą žiūrovą, kuris žinotų vaidybos abėcėlę.
E.M.: Ar galite palyginti visus sutiktus KTU teatro studijos vadovus?
Turiu pasakyti, kad su visais buvo tikrai įdomu, jų dėka pasisemta daug įvairių patirčių. Laikui bėgant tapome netgi daugiau ar mažiau artimais bičiuliais. Robertas Vaidotas buvo mano pirmasis vadovas, gal dėlto jo periodas man giliai įsirėžė. Be to, jis buvo labai charizmatiškas ir įdomus žmogus, spalvinga asmenybė. Kai su juo pastatėme Carlo Goldoni „Mirandoliną“, nuvežėme ją, berods, į antrąjį studentų forumą Vilniuje. Viskas buvo nauja: ir pati aplinka, ir atvykusios užsienio studentų trupės, ir užsimezgęs bendravimas. Po „Mirandolinos“ mes labai ilgai ieškojome naujos pjesės. Tai buvo nelengva, nes visada susidurdavome su viena didele problema – trupės dalyvių kaita. Pradžioje susirinkdavo gana daug žmonių, atrodydavo, kad reikia imtis didesnės apimties veikalo, bet ilgainiui jie pradėdavo byrėti ir galop paaiškėdavo, kad nebėra kam vaidinti. Buvome pasirinkę E. M. Remarko „Tris draugus“, bet tada jų taip ir neįsukome, vėliau pastatėme jau su Ridu Žirguliu. Galop susiradome Lauros Sintijos Černiauskaitės „Pjesę trims moterims ir Liudviko lavonui“, – keistą, absurdišką veikalą, bet dirbti buvo tikrai įdomu. Dar vienas su Robertu susijęs ypatumas – jis atsivesdavo į studiją savo draugus menininkus – kompozitorius Vidmantas Bartulis rašė mums muziką, Roberto žmona Audronė Paškonytė padėdavo kurti scenografiją. Kitas spektaklis, kurį pradėjome, bet taip pat nebaigėme, buvo Arnoldo Weskerio „Virtuvė“. Ją vėliau pastatė Ridas Žirgulis, nes po Roberto mirties jo sūnus Martynas labai prašė užbaigti tą spektaklį, įkalbėjo Ridą jo imtis. O kai šis darbas buvo baigtas, supratome, kad mums patinka dirbti su Ridu ir rekomendavome jį KTU vadovybei. Tada prasidėjo jau Rido Žirgulio etapas.
Dirbti su Ridu irgi buvo labai įdomu, ilgainiui su juo suartėjome, tapome draugais. Repetuodamas jis mėgo gilintis į personažų charakterius, pabrėžti jų komiškąją pusę, labai išmintingai parinkdavo medžiagą pradedantiems. Vaidindami Antono Čechovo vodeviliuose „Piršlybos“, „Jubiliejus“ ir „Meška“ su puikiai išrašytais charakteriniais vaidmenimis, žmonės išmokdavo nebijoti scenos, išdrąsėdavo, atsipalaiduodavo. Būdavo ir pervaidinimų, bet juos paprasčiau ištaisyti negu atverti droviuosius, – apkarpyti visada lengviau nei išlaisvinti.
Jo dėka sėkmingai pastatėme „Trijų draugų“ inscenizaciją, kurią per pažįstamus pavyko gauti iš Maskvos „Sovremeniko“ teatro. Mes ją išsivertėme ir adaptavome pagal savo poreikius. Čia vaidinau Robertą. Tai buvo mano pirmas toks didelis vaidmuo. Kartu su Ridu prabėgo visa eilė labai gražių bendro darbo metų, manau jis čia save labai kūrybiškai realizavo.
Kai po Loretos Vaskovos, bandžiusios diegti dokumentinio teatro principus, atėjo Aleksandras Špilevojus, reikėjo labai tiksliai susidėlioti repeticijas ir jų seką, nes jis taip pat atvažiuodavo iš Vilniaus. Aleksandro asmenyje mes susidūrėme su profesionaliu režisieriumi. Prieš tai daugiausia dirbome su vadovais-aktoriais, kurie mėgdavo ir į sceną užlipti, ir vaidmens piešinį parodyti. Dėl tos priežasties mūsų mokymasis vyko kažkiek juos imituojant, taikant lyg ir gizelio principą. Aleksandras niekada nerodydavo kaip vaidinti. Jis visą laiką siūlydavo pabandyti vienaip, paskui dar kitaip. Viskas vykdavo per aiškinimą, per teorinę raišką, kol galiausiai pats atrasdavai būdą kaip suvaidinti reikiamą sceną. Tai buvo daug organiškiau, nei prisiimant tam tikrą rodymą. Siekis parodyti kryptį taip pat pedagogiškai vertingas, bet tada reikia mokėti atsirinkti savo priemones. Deja, kai kurie jaunesni dalyviai to nesuvokdavo ir imdavo mėgdžioti judesius, net balso tembrą. Būdamas ir dramaturgas, Aleksandras pastatė savo pjesę „Babelis“, kurios režisūroje naudojo brechtišką atsiribojimą. Toliau jis ketino realizuoti Martino McDonagho pjesę „Nykieji vakarai“, bet prasidėjo pandemija, kuri viską sujaukė. Po to jį pakvietė statyti Šiauliuose, dar vėliau pasiūlė meno vadovo postą Panevėžyje. Visur suspėti buvo neįmanoma ir jis išėjo, rekomendavęs į savo vietą Povilą Jatkevičių. Aš jau buvau pasitraukęs, nes visi dalyviai buvo kone dvidešimčia metų jaunesni, skyrėsi ir interesai, ir požiūriai. Bet kai buvo nutarta atgaivinti tą spektaklį, jaunųjų studijos narių iniciatyva buvau pakviestas grįžti ir maždaug metų bėgyje užbaigėme šį darbą. Ten suvaidinau kunigą tėvą Velšą. Po Jatkevičiaus atėjo Arnis Aleinikovas, bet aš su juo jau nedirbau. Nors girdėjau, kad jam visai neblogai sekasi, sėkmingai išleido premjerą „Cikadų tylybė“.
E.M.: Toks įspūdis, kad jaunieji režisieriai, lyginant su prieš juos dirbusiais, nelinkę užsibūti. Kas tai lemia?
V.M.: Man atrodo, kad jiems taip nutinka dėl darbų gausos. Anksčiau vadovai iš tiesų ilgiau užsibūdavo, bet jie buvo valstybinio teatro aktoriai, turėjo nuolatinį darbą, gyveno sėsliai. O dabar jaunimas daugiausia dirba pagal terminuotas sutartis, retai tampa teatro trupės nariais. Tada ir gyvenimo tempas visai kitoks, ir pasirinkimų skalė žymiai platesnė.
E.M.: Tai tiesa. Bet gal pasikeitė ir požiūris? Ar pastebite skirtumus tarp savo ir dabartinės studijos narių kartos?
V.M.: Man atrodo, kad mes žymiai daugiau bendravome už studijos ribų. Daugelis buvusių studijokų lig šiol yra vieni geriausių mano draugų. Mes ir dabar dažnai susitinkame, kartu švenčiame gimtadienius, kitas šventes. Anksčiau po repeticijų visada kažkur eidavom – į kavinę, ar išgerti alaus, neišsilakstydavome į visas puses. Įtariu, kad dabartiniai nariai žiūri į tuos užsiėmimus labiau pragmatiškai, kaip į tam tikrą trenažą, aktorinio meistriškumo kursus, kurie gali suteikti reikalingų įgūdžių, praversti komunikuojant ar prezentacijų metu. Nors gal aš ir klystu, gal man tik taip atrodo. O mus užburdavo ir suvienydavo tas teatro magnetizmas, akimirkos prieš spektaklį ar po jo, mūsų susikurti ritualai. Vykdavome į lietuviškąją Veneciją – Mingę, nes vienas studijokas buvo iš Šilutės krašto ir padėdavo organizuoti pasibuvimus. Lig šiol turime vieni kitų kontaktus, bendraujame socialiniuose tinkluose. Sakykime, praėjus dešimčiai metų organizavome „Trijų draugų“ spektaklio jubiliejų, kai kas tuo tikslu net specialiai atvyko iš užsienio, visiems buvo labai malonu pasimatyti. KTU teatro studija – vienas šviesiausių mano studentavimo laikų prisiminimų ir įspūdžių.
E.M.: Kuo, jūsų požiūriu, skyrėtės nuo profesionalaus teatro?
V.M.: Pas mus nebuvo tokio nuoseklumo kaip profesionaliame teatre, bet viską darėme iš entuziazmo. Mums viskas buvo įdomu, jei kam nepatikdavo, pasitraukdavo. Kai teatras nėra tavo nuolatinis darbas, o tik hobis, viskas yra kitaip. Jeigu tokia veikla taptų rutina, tai toji aura dingtų.
E.M.: Būdavo ir kviestinių režisierių?
V.M.: Taip, Laura Kutkaitė pastatė Sarah‘os Kane pjesę „Apvalytieji“, būdavo organizuojami tam tikri meistriškumo kursai, mokymai. Vadovaujant Loretai Vaskovai, buvo pakviestas režisierius Gytis Padegimas, kuris vedė užsiėmimus pagal Michailo Čechovo kūrybinį metodą.
E.M.: Ar galite nusakyti tam tikrą patirtį iš studijos laikų, kuria galėjote pasiremti ir vėliau?
V.M.: Išmokau visai kitaip suvokti dramaturgiją. Čia jau Roberto Vaidoto nuopelnas, kuris šiuo atžvilgiu turėjo labai žvitrią akį. Jis visada ragino perprasti tekstą, nenuslysti jo paviršiumi, įžvelgti kas po juo slypi – kokia emocija, kokia užkoduota prasmė, gal personažas įsižeidęs, gal meluoja. Ir tas darbas, kai bandai atrinkti kas glūdi pjesės gelmėje, jos scenų analizė – vienas įdomiausių dalykų. Repeticijos man būdavo įdomesnės net už spektaklį, nes ilgiau vaidinant daug kas apauga, nusizulina. O pats analizės periodas, tie pirmieji išėjimai į sceną, tos repeticijos „kojomis“ , kai tu realiai pasineri į pjesės veiksmą, perteiki savo interpretaciją man buvo svarbiausi. Įžvelgti pjesės esmę yra labai įdomu. Robertas naudojo formulę: „Trimis sakiniais pasakyk apie ką ši pjesė.“ Pradėdavai galvoti, kad visuose tekstuose tikrai glūdi kažkas gilesnio, ko nematyti paviršiuje, kad čia negali būti vieno objektyvaus požiūrio, nes reikia išreikšti savąjį. Taip buvo išsiugdytas skvarbesnis žvilgsnis į pačią literatūrą ir į pjesę, kaip į medžiagą, kurią tu paskui atgaivini vaidindamas.
E.M.: Ar niekada nenorėjote būti profesionaliu aktoriumi?
V.M.: Buvo tokių egzotiškų vaikiškų svajonių, bet paskui gyvenimas jas apkarpė. Pragmatizmas taip pat padarė savo darbą. Nusprendžiau, kad aktoriaus profesija pernelyg priklausoma nuo režisieriaus. Gerai, jeigu pasiseka su pedagogu ir kažkas sutvirtina pirmuosius žingsnius. O jei ne, gali liūdnai baigtis…
E.M.: Bet dabar, vėlgi studijos lankymo dėka, teatrų spektaklius tikriausiai matote kitaip, profesionaliau?
V.M.: Nepasakyčiau, kad pasižymiu profesionaliu žvilgsniu, gal tik kiek skvarbesniu. Šiuo metu tenka apgailestauti, kad teatruose beveik neliko gyvos aktorių vaidybos – vyrauja technologijos, formalizmas.
E.M.: Ar sutiktumėte grįžti vaidinti, jei būtumėte pakviestas?
V.M.: Viskas labai priklausytų nuo pasiūlyto vaidmens ir pjesės. Nuolatiniam lankymui nepasirašyčiau, bet dėl konkretaus vaidmens pagalvočiau. O jei kiltų mintis šventės proga surengti bendrą jaunųjų ir vyresnių studijos narių pasirodymą, – ne pilną spektaklį, bet ankstesnių vaidinimų ištraukas, tikrai rastume ką pasiūlyti.
E.M.: Ką norėtumėte palinkėti dabartiniams studijos dalyviams?
V.M.: Linkėjimas paprastas: nesustoti, toliau judėti į priekį, žadinti žmonių smalsumą, domėjimąsi teatru. Linkiu, kad jis būtų labiau edukacinis nei marketinginis, kad žmonės jo dėka šviestųsi.
E.M.: Dėkoju už pokalbį.
