Gimstantis šviesoje, išnykstantis tamsoje.
– jis atsiranda visur, kur nušvinta. Kad ir kuo bebūtume, kiekvienas turime savo šešėlį. Tam tereikia šviesos. Šešėlis – staigus, neatliekantis jokios funkcijos, neturintis realios paskirties, epifenomenas. Tačiau, vos tik norisi peržengti realybės monotoniškumą, suvokiame jog jis nėra tik tai kliūtis tarp kūno ir spindulio. Tai taip pat ir atlygis mums už skausmus. Neužteršta laukymė, pilna paslapčių. Šešėlis, kuris nėra nei tamsa, nei prietema, atsiskleidžia visu grožiu ten, kur šviesa nenugalima. Visapusiškiausias ir labiausiai paslapties pripildytas yra tas šešėlis, kuris skirtas garbinti tiesą; esantis tiesioginiu padariniu to, kas vadinama šviesa – nes dažnai darant vieną pasiekiama visai kas kita. Tereikia prisiminti, kaip kalnų viršūnėse stovinčios graikų šventyklos buvo ruošiamos nepaklusti saulei. Nepaklusti viskam, tuo pat metu tai garbinant, suteikiant tam prasmę. Nepaklusti gyvybės pilnam šviesuliui; žvilgsniui, kuris atsiskleidžia dienos aukse, kad tik tai būtų suteikta gyvybė šešėliui. Reikia paminėti, jog šviesai niekada nepavyko užkirsti kelią šešėliui gimti iš jos jau nuo pat atsiradimo – pradžių pradžios. Ir taip, kaip tiesa nepalaiko paslapties, taip šviesa nepalaiko šešėlio. Tai – visuotinai paveldėtas paradoksas. Tačiau jo šlykštumas, neapykanta, noras nebekreipti dėmesio, tai, kas per šimtmečius susiformavo totalitarinėse, kitoniškumo nepriimančiose mintyse – dėl visų šitų veiksnių laukia siaubingos pasekmės. Beieškant būdų, kaip įgalinti tiesą be paslapties, šviesą be šešėlio, daugumą be mažumos, pasaulį be žydų, religiją be ko nors kito, visuomenę be keistuolių – idėjos suteikia pagrindą genocidui bei skerdynėms, amžinybei paliksiančioms tuštumą žmonijoje. Tokia tiesa buvo vakar, tokia ji išliks ir rytoj. Tie, kurie primygtinai reikalauja šį paradoksą sunaikinti, virš savo galvų visada jaus gyvybę – paradoksas susipina su ja, susilieja su gamta. Pati gyvybė iš savęs yra paradoksas. Reikalaujant tiesos visada atsiras paslaptis, o jokia diktatūra negalės sunaikinti laisvės troškimo, kuriam vis dar pavyksta atgimti sugniuždytųjų širdyse. Kuomet karščiausiomis valandomis spigina saulė, tarp graikų šventyklų kolonų visad knibžda šešėlis. Norint stebėti jo pokytį, į šias kolonas reikia žiūrėti ryte, per pietus ir vakare. Tokiu būdu galima suvokti, kad visos šios šventyklos buvo apgalvotos taip, jog ryškiausiai šviesai užliejus bet kurią iš kolonų, kita galėtų mesti šešėlį. Tikėdamasi sunaikinti visus šventyklos šešėlius, saulė turėtų išaugti trigubai ir nukreipti savo spindulius trimis skirtingomis kryptimis. Tik tuomet įsigalėtų blanki šviesa ir pasitenkinimas užslopinant šešėlius. Tik taip tiesa atrastų džiaugsmą šalindama šūsnį paslapčių, o diktatūra – naikindama visą laisvei priklausančią erdvę. Tai sena kova, kuri vyks ilgai: valdant šviesai, gyvybė priešinasi šešėlio atsparumui. Tačiau mūsų era, su savo įrenginiais bei greitu tempu, yra nenugalima šviesa ir joje šešėlis dar niekada nebuvo taip niekinamas. Visi dėl kažko pasisako, viskas žinoma, skelbiama. Apie viską diskutuojama, visi kaltinami, verti paniekos, nepriimami. Visa tai vyksta garso formatu, paveikslėliais ir gyvų transliacijų metu.
Kam priešintis tokiai šviesai? Kam priešintis šviesai, sklindančiai iš mūsų mobiliųjų telefonų, moralės, socialinių tinklų, medijos, vertybių, komforto, smerkimo, kaltinimo, apsimestinio pasipiktinimo, baimės, „Wikipedia“ puslapio, slapukų, I.P adresų, didžių vitrinų, miestų, įsitikinimų ir tempo? Paklustame šviesai, nes esame geriečiai – nors be galo trokštame sutikti šešėlį. Esame paklusnūs! Šešėlis netgi tapo šviesos išduodamu leidimu ilsėtis, išeiti į pensiją, būti pripažintam laikinai nedarbingu… Prašome leidimo viskam. Net ir norėdami turėti šešėlį. Viskas nurodyta teisės aktuose – toje kitoje šviesoje, kuri stebi viską aplinkui. Net mūsų pasipiktinimas tėra paklusnumo išraiška, nes jis turi vieną tikslą – kad viena slegianti elgsena virstų kita. Stengdamasis pakeisti šviesą šešėlis visada susilpnėja. Ir kai jis virsta šviesa, to pasekoje nepakenčiamus šešėlius ima pastebėti pats. Šešėlis neturi polinkio į galią. Mūsų era, paskendusi tarp objektų ir apakinta šių skleidžiamo žavesio vis dėl to sugebės patikėti, jog jis – vieta trapumui, pralaimėjimui, vieta nesėkmei. Išgalvojome šviesos kompleksiškumą, dėl to šešėlis virto pažeminimo bei gėdos išraiška. Kas išdrįstų teigti, jog teikia pirmenybę šešėliui, kuris saugo? Kad teikia pirmenybę paslapčiai, tikėdamas viskuo, kas gali slypėti už teisybės? Kad teikia pirmenybę skausmo šešėliui? Turbūt dėl to šiandien, jei tik yra noras, poezija, teatras, rašymas gali imti pavyzdį iš graikų šventyklų prisimindami, kad šios buvo sukonstruotos stovėti ne priešais šviesą, o už jos. Stovėdamos už šviesos, būdamos prieš ją, išryškindamos save prieš jos dominavimą šventyklos sukuria apsauginį, šventą šešėlį. Sukuria paslaptį. Mįslę. Pasipriešinimą. Trapumą. O kas yra stipriau už pragariško vasaros karščio paveiktą, akmeninės kolonos mestą šešėlį? Tačiau šventykla lengvai nepasiduoda, šešėlį pasiekti yra gana sunku. Tam neužtenka tiesiog jo norėti. Reikia išlieti savo skausmą. Kelias visada varginantis tiems, kurie vedami vilties nori kopti kalnu. Bet tai nėra viltis surasti atsakymus į klausimus apie gyvenimą. Tai viltis rasti gyvenimo galvosūkį ir jį išspręsti padėsiančias užuominas. Tas, kuris pradeda kelionę, pirmiausia turi nepaklusti visagalei šviesai. Jis turi pasiaukoti, užbaigti savo darbus, atsiskirti, pasiklysti. Turi tą dieną nesinaudoti viešuoju transportu, tačiau vedinas įprasto instinkto, leistis į kelionę. Klajoti, ilgai tylėti, išeiti į tremtį, kuri kitiems atrodo nepriimtina ir taip pats tapti šešėliu, keičiančiu socialinius įpročius. Turi nukrypti nuo normų, kalbėti atbulai, netgi eiti atbulai – tarytum jaustųsi atstumtas – iki kol pasieks kolonų šešėlius. Dėl to kyla klausimas, ar verta sekti tuo slaptu, šiek tiek jau paženklintu, tačiau pilnu spąstų keliu. O kad keliaujant nebūtų vieniša, į krepšį su savimi pasiimti Novalį, Rimbaudą, Zambraną ar Mišelštioderį, nes kompaniono prireikia. Kompaniono, kuris kaip niekas kitas žino, ką reiškia eiti tokiu keliu. Kelyje atsirandančių kliūčių įveikti vieni nesugebėtume. Norinti sparčiai judėti pirmyn būtybė yra stabdoma, įsipina į besidriekiančius voragyvių tinklus. Kryžiuočiai, juodosios našlės ar tarantulai – visi šie vorai yra bjaurūs ir nesigaili nei vieno. Norint judėti tolyn, su savimi reikia pasiimti lazdą bei švelniai ja mosikuoti ore, nes paskutinę akimirką atsiras voratinklių ir tai be reikalo pridarys bėdų voro kūrinio naikintojui. Būtina apgalvoti kiekvieną veiksmą, įvertinti kiekvieną žingsnį; kur tinklas prilaikomas, ties kuriuo išsišakojimu jis jungiasi. Tačiau suardyti kūrinį galima tik su viena sąlyga – niekada, jokiais būdais negalima pribaigti vorų, esančių apvaizdos sargyboje. Kas kolonų šešėlių lydimame kelyje vorus traiško – tas liks turistu, bastūnu savo gyvenimo paslapties pakraštyje. Jam teks keliauti namo, stebint žavingą kultūrinę gamtą. Pakeliui jis išsiųs atviruką. O šis liks laukymės pakrašty, kuri nustos egzistuoti žmogui, bet jis to nesužinos. Kai kurie tiki tuo, jog netiki – ir nesuvokia, jog tai tikėjimo objektas nusisuko nuo jų. Neteisinga manyti, jog ankstyva stadija pasireiškia visiems skirtu aiškumu, dėl to šiame kelyje reikia mokytis kantrybės, jame reikalaujama ištvermės, ir visa tai vyksta kepinant nepakeliamai saulei. Dauguma nusprendžia apsisukti ir grįžti atgal. Bet tie, kurie išsilaiko, tie, kurie saugo skausmą vietoj to, kad nuo saulės saugotųsi patys. Tie, kurie iki pabaigos neša skausmą žingsnis po žingsnio, seks savo vizija apdovanota kančia, ir staiga ims matyti bei suprasti, kas laukia priešaky bei kas juos lydi. Prieš tai, kiekviename žingsnyje atsiranda būrys sudžiūvusių, gelsvų žiogų. Bet tai nėra vien tik žiogai! Tai taip pat išmėtytos raidės ir žodžiai, išbarstyti kelionės atminimuose. Švarus kraštovaizdžio lapas. Keliautojui suteikiama galimybė rašyti, naudojantis žiogais kaip savojo skausmo frazėmis. Žiogus čia reikia nagrinėti, stebėti. Kartais, jei pasiseka, vienas iš jų nutupia ant rankos. Jis švelniai, su begaliniu atsargumu gali ankstesnius sparnelius numesti. Tuo metu pasimato ryški spalva. Taip, kaip ne visų žiogų apnuoginti pilveliai yra vienodos spalvos, taip ir žodis ne visada turi tą pačią reikšmę. Pilvelis kartais būna žalias, kartais oranžinis. Retkarčiais jis būna geltonas, o dar rečiau – mėlynas. Vos tik išsiaiškini, kokia tai spalva, žiogą paleisk. Pavasarį dar būriais skraido keliautojui kompaniją palaikantys drugeliai. Jie sukinėjasi neskrisdami, plasnoja beveik nenusileisdami. Tai – gležnuose sparneliuose glūdintys kableliai. Juose išsiskiria nesuskaičiuojamas, neaprėpiamas kiekis žmogiškų kelių, pamėlusių kabliataškių ir ramiais vėjais besinaudojančių skyrybos ženklų. Tai vikšrų atsiminimai – jų sukauptos žinios nepavaldžios nei žemei, nei dangui. Svajonėms šiame kelyje vietos nėra. Jei tikimasi grįžti į šešėlį, reikia atidžiai sekti kiekvieną žingsnį. Kontrastas tarp detalių pilno pasaulio, žodžių entomologijos, rašymo, visų savyje turimų frazių bei neaprėpiamo kraštovaizdžio didingumo yra įspūdingas, nepaprastai slaptas. Nes kas jūsų manymu, yra tie šimtmečius, tūkstantmečius gyvuojantys vabzdžiai, slogiame kelyje vedantys link kolonų šešėlių, jei ne žodžiai, kurių niekas neberanda ir frazės, kurių niekas nebesugeba užrašyti? Jau šešėlis mums siunčia užuominą:
Protas triumfuoja, o džiaugsmas tampa vos pakeliamas, kai tik gimsta ši mintis. Tokio ženklo šešėlis ir laukia! Jis žino, kad keliautojas eina jo link. Novalis, voras, kolona, šešėlis. Lygtis pagaliau išspręsta. Pasiekus šventyklą terandami griuvėsiai. Kampelis kolonos ir ant žemės mestas šešėlis. Prisėdame prie jo. Atsiremiame į jį. Visur, išskyrus kolonos šešėlį – spiginanti šviesa. Bet gal mes esame ne tarp šventyklos griuvėsių. Gal tai labiau mūsų viduje esantys griuvėsiai, mūsų iliuzijos; tikriausiai sėdime savo pačių negandos viduje. Ir taip užmiegame – neabejodami, to nesuvokdami. Štai, mes nardome po šešėlio, ir visų prieš tai egzistavusių šešėlių atminimus. Ten, taikaus miego širdyje, griuvėsiai tarytum pranašas užduoda mums klausimą:
Atsimerkia akys. Stebime jūrą, stebime dangų. Dangaus žydrynėje – mėlyna. Šešėlis klausia:
Tuomet stebime, kaip praslenka visi momentai, kuriuose protą kankina sapnai. Mąstome apie svajoklius vaikus, einančius gatve troškimų pilnomis mintimis. Namus, kuriuose po didžiuliu paslapties šydu kažkas aprašoma, negirdima, kur kažkas gyvena, kviečia. Jaunuolius, siekiančius peržengti ribas, ir nuošaliai kambaryje apverkiančius šį lėtą, neaplankantį veiksmą (tų jaunuolių širdys yra tai, ką brangiausio šiuo metu nešioja Žemė). Mąstome apie pogrindinius pasaulius, kurie nematomi per satelitus. Apie dar neatrastas uolas, papuoštas piešiniais iš akmenų. Antkapius, palaidotus nepasiekiamuose siauruose plyšiuose. Jūrų dugnuose slypinčias paslaptis. Mąstome apie tūkstančių jūrų mylių gylyje gulinčius piratų skeletus. Apie tylą geležinkelio stoties peronuose, keistus traukinių pavadinimus: ZEUS, IDOL, PUMA, SOSI, FOOT, BALI, ROMI, MONA. Mąstome apie žmonių mintyse apsigyvenančias fantazijas. Apie viską, kas gėdinga, kas nutylima, slepiama. Apie piniginėje pamirštas kriaukles, už lentynos palėpėje pamestus albumus su pašto ženklais. Tikrinius vardus senuose žodynuose, palaidotus po senstančia istorijos agresija. Mąstome apie prisiminimus, kurie leidžia mums tvirtai laikytis. Prisiminimus, kuriuos dažnai ignoruojame, kurie mus saugo, guodžia. Prisiminimus, kurių dėka įsitikiname, kad nėra teisinga manyti, jog tai, ką pamirštame mes, pamiršta ir mus. Ne, mus tikrai kažkas, esantis šešėlyje stebi. Tas kažkas budi, priešinasi, tame šešėlyje egzistuoja. Šešėlis šešėlyje, kurio jokia šviesa nesugebės sunaikinti, už mus besimeldžiantis. Jis mus prisimena, ir dėl mūsų tyli.
klausia akmuo. Atsakymo niekada neatrasi šviesoje. Jį suteiks tik šešėlis.
Manifestą iš prancūzų kalbos vertė Roberta Lukaševičiūtė.
Originalą galima rasti čia.
