2024 metais seniausia Lietuvoje universitetinė teatro studija – KTU teatro studija „44“ – švenčia 75-erių metų jubiliejų. Rugsėjo mėnesį praūžę jubiliejiniai teatro studijos renginiai simboliškai paminėjo gražią sukaktį ir tapo įvadu į naująjį KTU teatro studijos „44“ sezoną — „Sąlyčiai“.
Šis sezonas skirtas vidinių ir išorinių sąlyčių paieškoms bei apžvalgoms, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant teatro studijos istorijai ir ateičiai. Visą sezoną dalinsimės buvusių ir esamų teatro studijos narių bei meno vadovų pokalbiais, kuriuos dokumentavo ir paruošė teatrologė Elvyra Markevičiūtė.
Pirmasis pokalbis su Rasa Bučinskaite (Januškiene), kuri teatro studijoje vaidino 1982–1987 m.
Kada įsiliejote į teatro studiją?
„Teatras – tai gyvenimo mokykla“, – teigė graikų komediografas Aristofanas. Beveik keturi dešimtmečiai, kai nuskriejo nerimastingi, pilni išbandymų ir pasišventimo studentiški metai. Tačiau atmintyje išliko studentų teatro bendraminčiai, režisieriai, dailininkai, muzikos ir šokių kūrėjai.
1982 metų rudenį su gelsvėjančiais medžių lapais „atskridau“ iš Kalvarijos miestelio į didmiestį. Mat panorau mokslus krimsti tuometiniame Kauno politechnikos institute (dab. Kauno Technologijos Universitetas). Svajojau tapti inžiniere technologe. Jau rugsėjį išgirdau, kad kviečia studentus į teatro studiją. Nuėjau, skaičiau ištrauką iš A. Vienuolio „Paskenduolės“ ir J. Mackevičiaus eilėraštį „Melsvosios lygumos“.
Nežinau, kokie buvo atrankos kriterijai, bet savo jėgomis labai tikėjau (anksčiau dalyvaudavau dailiojo skaitymo konkursuose). Mane ir dar penkis narius priėmė studijokai ir maestro Leonardas Zelčius. Neįsivaizdavau, kuo ten reikės būti, ko ten išmoksiu. Patekau tarsi į pasaką – artistai atrodė kažkas nepasiekiama…
Tais pačiais metais, gruodžio ketvirtąją, naujokai buvo „pakrikštyti“. Atsimenu, kad turėjome paklusti vyresniųjų žodžiams, kelias valandas klūpojome ant žiūrovų saliukės grindų (dar ilgai skaudėjo kelius). Asmeniniame archyve saugau dovanotą atviruką, kuriame parašyta: „Rasai „Krikštynų“ proga Maestro Zelčius ir D. Juronytė. Didumas to, kas mumyse iš meilės auga, iš gerumo. Aukšta liepsna lig raudonumo įkaitinanti mus. Dvasia ir kūnas mūsų amžinumo (Justinas Marcinkevičius).“ Prie atviruko dar pridėtas žiūrovų salės planelis su K. Stanislavskio žodžiais, koks didžiulis atstumas taip lengvos, gražios sceninės menininko svajonės ir jos realaus įgyvendinimo scenoje; ir – 10 studijos įsakymų Fuksui.
…O paskui prasidėjo repeticijos. Darbavosi entuziastai, neatsispiriantys magiškai teatro traukai. Jie buvo tokie skirtingi ir kartu labai panašūs. Panašūs tuo širdyse pasėtu grūdu, kuris dygo, augo, lapojo, neleido nustygti vietoje, aukoti laisvalaikį, vakarais skubėti į repeticijas. Penkerius metus praleidau rate bendraminčių, kurie gyveno teatru. Man ir studijokams tai buvo slapčiausių sielos kertelių pasaulis, kuriame galėjome pavirsti tuo, kuo niekada nebuvome, bet kuo siekėme tapti. Šimtus kartų ėjau į repeticijas, žengdavau į scenukę, mažutę bet jaukią, apsuptą 49 žiūrovų kėdžių – tiek buvo vietų. Kiek kartų atvėriau širdį, drįsau priartėti prie veikėjų tipažų, kiek patyriau jaudulio ir laukimo grimo kambaryje!
Su kokiais studijos vadovais dirbote? Kuriuos ir kodėl išskirtumėte? Kokiuose spektakliuose vaidinote?
1982 m. Juozas Grušas parašė istorinę tragikomediją „Mykolas Glinskis“. Atsimenu, su kokiu užsidegimu maestro L. Zelčius atnešė ką tik parašytą pjesę studentų teatrui (jos nestatė Kauno dramos teatras), perskaitė ją. Statėme spektaklį ir 1983 metų balandžio 5 dieną gimė premjera. Saugau kaip brangią dovaną M. K. Čiurlionio paveikslo reprodukciją su užrašu: „Rasą Bučinskaitę sveikina su pirmuoju vaidmeniu studentų teatre ir linki tolimesnės sėkmės. Režisierius L. Zelčius“.
Sulaukiau vaidmens: dama viena iš minios (taip vadina dramaturgas). Mano gyvenimas pasikeitė: Lengvosios pramonės fakultete visą dieną praleisdavau paskaitose, vakare lėkdavau į repeticijas, galvodavau apie rolę, kurią gavau. Kartais atrodydavo, kad Vydūno alėjos bendrabutyje, kur gyvenau, yra tik mano kūnas, o aš kitur.
