2024 metais seniausia Lietuvoje universitetinė teatro studija – KTU teatro studija „44“ – švenčia 75-erių metų jubiliejų. Rugsėjo mėnesį praūžę jubiliejiniai teatro studijos renginiai simboliškai paminėjo gražią sukaktį ir tapo įvadu į naująjį KTU teatro studijos „44“ sezoną — „Sąlyčiai“.
Šis sezonas skirtas vidinių ir išorinių sąlyčių paieškoms bei apžvalgoms, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant teatro studijos istorijai ir ateičiai. Visą sezoną dalinsimės buvusių ir esamų teatro studijos narių bei meno vadovų pokalbiais, kuriuos dokumentavo ir paruošė teatrologė Elvyra Markevičiūtė.
Antrasis pokalbis su Gintaru Liutkevičiumi, kuris teatro studijoje vaidino 1984–1986 m.
Gintaras Liutkevičius gimė 1963 m. rugsėjo 15 d. Kėdainiuose (pase – Marijampolė). 1986 baigė Kauno politechnikos institutą (dab. Kauno Technologijos Universitetas), 1995 – aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos akademijoje. 1997 ten pat įgijo magistro laipsnį ir gavo dramos teatro režisieriaus kvalifikaciją. 1995–1998 teatro „Vaidila“ aktorius ir režisierius. Nuo 2002 dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba Lietuvos Nacionaliniame Operos ir Baleto Teatre, vaidina kino filmuose.
Kokią teatro studiją atsimenate?
KPI Studentų liaudies teatro (taip jis tuo metu vadinosi, dab. „KTU teatro studija „44“) veikloje dalyvavau 1984–1986 metais. Baigęs tuometinį KPI (dab. KTU), išvažiavau į Vilnių, ir dar metus laiko atvažiuodavau suvaidinti keliuose teatro spektakliuose. Tad mano veikla šiame teatre nebuvo ilga, ir prisiminimai tegali aprėpti nedidelį teatro gyvavimo fragmentą. Minėtu laikotarpiu KPI Studentų liaudies teatro (toliau – ST, dab. KTU teatro studija „44“) vadovas ir režisierius buvo Leonardas Zelčius; režisieriumi dirbo Vytautas Grigolis.
Vaidinau keturiuose ST repertuare tuo metu buvusiuose spektakliuose.
„Meilė džiazas ir velnias“ – spektaklį pagal to paties pavadinimo J. Grušo pjesę V. Grigolis pastatė 1981 m. Priimtas į ST, buvau įvestas į šį spektaklį.
Tuo metu ST įvykdavo viena premjera per metus, – suprantama, neskaitant kitos veiklos, kurioje dalyvavo ST nariai – poezijos vakarų, įvairių KPI ar kitur vykstančių kultūros renginių ir pan. Studentas, priimtas į ST, faktiškai iškart būdavo įvedamas į kurį nors repertuare esamą spektaklį.
Kaip taisyklė, iš pradžių gaudavo nediduką, epizodinį vaidmenį, o vėliau, jei drausmingai lankydavo repeticijas ir aktyviai dalyvaudavo ST veikloje – gaudavo ir didesnius vaidmenis rengiamose premjerose ar būdavo įvedamas į jau esantį repertuare spektaklį. Taip buvo ir man – įsijungęs į teatro veiklą, jau po mėnesio debiutavau minėtame spektaklyje Bepročio vaidmeniu (tai buvo scena, kai pagrindinė spektaklio veikėja Beatričė po konflikto su mokyklos direktoriaus pavaduotoja uždaroma į psichiatrinę ligoninę).
Nors J. Grušo pjesė parašyta dar 1967 m., tuo metu ji nebuvo praradusi savo aktualumo. Pjesė kalbėjo apie to laikmečio jaunimo problemas, protestą ar klystkelius; o per jaunuolių ir jų tėvų kartos konfliktą tiksliai diagnozavo sovietinėje visuomenėje tvyrančią baimę, uždarumą, iš to kylantį jaunosios kartos maištą ir agresiją. Be to, tais sovietinės stagnacijos metais faktiškai nebuvo literatūros, taip drąsiai ir tiksliai atskleidžiančios jaunosios kartos jauseną, kaip tai padarė J. Grušas savo kūrinyje.
Vaidinimo metu scenos erdvė buvo tuščia, tik šonuose stovėjo kelios kėdės. Spektaklis buvo sumanytas kaip teismo procesas, kur buvo teisiami pagrindiniai pjesės veikėjai – Lukas, Julius ir Andrius. Ant kėdžių scenoje, lyg teismo salėje, sėdėjo „tėvų karta“ – minėtų jaunuolių tėvai, pedagogai. Tad visas spektaklis buvo tarsi teismo metu atpasakota Luko, Juliaus, Andriaus, Beatričės ir jų artimųjų istorija, kur visi veikėjai buvo ir teisiamieji, ir liudytojai. O žiūrovai buvo šio proceso stebėtojai. Finalinė spektaklio scena V. Grigolio buvo išspręsta kaip Luko, Juliaus ir Andriaus, kaltų dėl Beatričės žūties, nuosprendžio laukimas, taip ir nesuvokus savosios kaltės (Lukas: „Ar mus sušaudys?“. Andrius: „Už ką?‘). Na, o galutinį nuosprendį, išteisinantį ar pasmerkiantį, jau po spektaklio savo mintyse turėdavo sudėlioti žiūrovai…
Po 1986 m. šis spektaklis jau nebuvo vaidinamas. Tais metais kaip tik ST vyko kartų kaita (kuri ST vykdavo, maždaug kas 5 ar 6 metai, pagal studijų aukštojoje mokykloje trukmę). Tad spektaklis užgeso natūraliai, išėjus daugeliui aktorių.
Kitas V. Grigolio režisuotas spektaklis buvo „Baltaragio malūnas“, pagal Kazio Borutos romaną. V. Grigolis nekūrė naujos K. Borutos romano inscenizacijos, pasinaudojo Kauno dramos teatro repertuare buvusio spektaklio sceninės kompozicijos tekstu, sukurtu E. Ignatavičiaus ir S. Motiejūno.
Scenoje tik du suoliukai, ant galinės sienos pritvirtinti iš medžio išdrožti žirgeliai, – visa šio spektaklio scenografija. Spektaklį pradėdavo pasakotojas – Anupras (vėliau – Girdvainio ir Jurgos piršlys). Lyg kaimo pasakorius, jis porino Paudruvės krašte nutikusią istoriją. Visi spektaklio dalyviai (jame vaidino visi tuometiniai ST nariai, tuo jis skyrėsi nuo kitų tuo metu teatro repertuare buvusių spektaklių), – klausydami Anupro šnekos, pamažu įsijungdavo į pasakojimo aplinkybes, pradėdavo jose veikti. Spektaklis prasidėdavo lyg žaidimas pasakotojo užduotomis aplinkybėmis ir vystėsi toliau.
Spektaklis (beje, ‚Meilė, džiazas ir velnias“ taip pat) pasižymėjo ansambliškumu. Jame buvo fiksuoti tik pagrindiniai vaidmenys, – Girdvainio, Jurgos, Baltaragio, Pinčiuko, o visus mažesnius vaidmenis, kurių buvo spektaklyje nemažai, vaidino visi trupės aktoriai, atlikdami po kelis vaidmenis. Pvz., aš vienoje scenoje buvau kaimo bernas ar smuklės lankytojas, o kitoje scenoje – klebonas. Taigi, net nebūdamas spektaklyje pagrindinių vaidmenų atlikėju, vis tiek jausdavaisi svarbia spektaklio dalimi, nes beveik viso spektaklio metu reikėdavo būti scenoje.
Visas reikalingas rekvizitas ar kostiumų detalės – davatkų skarelės ir pan. – būdavo čia pat, ant suoliukų, ir buvo panaudojami atitinkamose scenose. Smuklė, pelkė, šventorius ir kitos veiksmo vietos lyg kaleidoskope keisdavo viena kitą, o visos veiksmo aplinkybės ir atmosfera buvo kuriami vaidybos priemonėmis. Spektaklis rutuliojosi lyg žaidimas, čia labai svarbus buvo improvizacinis pradas, tai buvo jaunatviško, studentiško siautulio prisodrintas vaidinimas. Sunku išskirti šiame spektaklyje kurį nors atlikėją. Visi aktoriai dirbo nuoširdžiai, visi stengėsi įnešti savo talento ugnelę į šį spektaklį.
Spektaklyje taip pat skambėjo gyvai atliekama muzika – grojo akordeonas ir smuikas. Akordeonistą turėjome pačiame teatre, aktorių trupėje, o smuikininkę spektakliams kviesdavomės iš Gruodžio muzikos mokyklos.
Šis spektaklis 1986 m. liepos mėnesį dalyvavo Estijoje, Viljandžio mieste vykusiame tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje (oficialiai jis vadinosi Pabaltijo ir Baltarusijos liaudies teatrų festivalis „Draugystės rampa 86“). Jame dalyvavo teatrai iš Austrijos, Bulgarijos, tuometinės Čekoslovakijos, Baltarusijos, Latvijos ir Estijos.
Festivalyje „Baltaragio malūnas“ laimėjo pagrindinį prizą už geriausią spektaklį kamerinių spektaklių kategorijoje. Taip pat prizą už moters vaidmenį gavo Jurgos vaidmens atlikėja N. Kurtinaitytė. „Baltaragio malūnas“ mano aprašomu periodu buvo populiariausias ST spektaklis, daug kartų vaidintas Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Spektaklis (1986 m. pirmoje pusėje) buvo įrašytas Lietuvos televizijoje ir parodytas per televiziją.
1984 m. pavasarį Leonardas Zelčius pastatė spektaklį „Meilė ir balandžiai“ pagal to paties pavadinimo V. Gurkino pjesę. Tai buvo komedija, pasakojanti apie Rusijos provincijoje gyvenančią šeimą. Pavyzdingas tėvas, trijų vaikų šeimos galva, gauna kelialapį į kurortą (berods, į Krymą). Ten užmezga kurortinį romaną. Šeimoje kyla konfliktas, bet galiausiai viskas baigiasi gerai.
Tuo laikmečiu tai buvo labai populiari pjesė, statoma visoje Sovietų Sąjungoje, sukurtas ir filmas tuo pačiu pavadinimu, kuriame vaidino tuometės kino žvaigždės, pavyzdžiui, L. Gurčenka. Pjesės siužetas nebuvo sudėtingas, bet veikėjų charakteriai buvo ryškūs, nuotaikingi, tikriausiai tai ir paskatino L. Zelčių statyti šią pjesę.
Zelčius didelį dėmesį skyrė vaidmens ruošimui, personažo psichologijos atskleidimui. Individualių personažo savybių paieška jam buvo labai svarbu; tokius studentų ieškojimus L. Zelčius skatino. „Atsargučiai, atsargučiai…“, – buvo mėgiamas šio režisieriaus posakis, ypač pradiniame repeticijų etape. Jis tarsi už rankos vesdavo savo jaunuosius aktorius per pjesės minčių ir konfliktų brūzgynus – neskubant, įsiklausant. Tuo periodu ST nebuvo aktorinių trenažų ar pratybų, vaidinti scenoje buvo mokomasi ruošiant premjeras ir po to jau vaidinant spektakliuose. Tad tokios „maestro“ – taip vadinome L. Zelčių, – repeticijos buvo mūsų aktorinė mokykla.
1983 m. L. Zelčius režisavo J. Grušo istorinę dramą „Mykolas Glinskis“. Tai buvo pjesė apie prieštaringą XVI a. asmenybę Mykolą Glinskį su J. Grušui būdingu moralinių kolizijų vaizdavimu. Atėjęs į ST, buvau įvestas į šį spektaklį, vaidinau Stanislovo Jurgio, Mykolo Glinskio gynėjo teisme, vaidmenį. Tai buvo sudėtingas spektaklis su nevienareikšmiais, prieštaringais personažais, iš aktorių visada reikalavęs didelio susikaupimo.
Spektaklis darė įspūdį aktorių vaidmenimis, kuriuose vykusiai derėjo drama ir ironija. Įsiminė Aida Klajumaitė, originaliai, kapotų judesių plastika kūrusi mitinį ir mistinį Žemynos personažą, filosofiškai kandų Teisėją ir karaliaus juokdarį vaidinęs Evaldas Ginevičius, jautriai, subtiliai Mykolo Glinskio mylimąją Aureliją vaidinusi Valdonė Mikučiauskaitė. Pamenu, tai buvo pirmas ST spektaklis, kurį mačiau. Po to nusprendžiau ateiti į teatrą.
Ką veikdavote, kai nerepetuodavote?
Kiekvienais metais, pavasarį, tuometiniame KPI vykdavo Studentiškų teatrų savaitė, kurios metu Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų teatrai parodydavo savo naujausius spektaklius. Renginys paprastai vykdavo KPI III-ųjų rūmų didžiojoje salėje (tai tie patys rūmai, kurių pusrūsyje ir veikė ir dabar veikia ST). Paprastai festivalio metu būdavo suvaidinama iki 10-ies spektaklių. Po spektaklių tradiciškai vykdavo susitikimai, diskusijos, mezgėsi pažintys.
Pamenu, į svečius atvyko Rygos universiteto pantomimos teatras ir parodė įdomų spektaklį, o po spektaklio, jau mūsų ST patalpose, su šio teatro nariais kūrėme įvairias teatrines improvizacijas, prisigalvojom detektyvinių istorijų ir jas vaidinom….Vakaronė truko beveik iki paryčių. Vėliau su savo spektakliu keliavome į Rygą. Tokių įkvepiančių, nuoširdžių susitikimų su kitais studentiškais teatrais buvo ne vienas.
ST aktoriai ne tik vaidindavo spektakliuose. Poezijos skaitymai KPI mokslo metų pradžios šventėse ir kituose renginiuose buvo įprasta ST aktorių veikla. Skaitydavome įvairią poeziją – tiek puikios, prasmingos poezijos posmus, tiek tekdavo ir proginę poeziją paskaityti, nes įvairių proginių „datų“ tuometinėj ideologizuotoj tarybinėj tikrovėj netrūko. Kartą skaitėme poeziją Marijampolės rajone, prie elektrinės, pastatytos ant Šešupės. Mat, tą elektrinę prieš 30 metų buvo statę KPI studentai, taigi buvo elektrinės jubiliejus…
Tradicinė studijos šventė buvo į teatrą priimtų naujų narių krikštynos. Jai ypatingai ruošdavomės, buvo net specialus priesaikos tekstas naujai įsiliejantiems į trupę. Kas jo autorius, nežinau, tekstas paveldėtas iš ankstesniųjų kartų. Deja, galiu pacituoti tik dalį: „Studijos scenoje yra paslėptas neįkainojamas lobis; ieškok ir rasi…Nesikėsink į vaidybą, nepraėjęs techninės ir buitinės stažuotės…Į studiją eik keliais, kad scenoje būtum stačias… Neieškok svetimų, nes savų užtenka…“
Tuo metu studija neturėjo nei valytojos, nei kito aptarnaujančio personalo. Ir darbo patalpas, ir žiūrovų salę tvarkydavome patys. Pasigamindavome ir kai kurias dekoracijas. Spektaklių techninis aptarnavimas taip pat buvo mūsų pačių reikalas. Kaip matyti iš to meto spektaklių programėlių, dažnai tekdavo atlikti du darbus – ir vaidinti scenoje, ir tuo pačiu reguliuoti spektaklio šviesas ir rūpintis spektaklio garso takeliu.
Tame rūmų pusrūsyje, kur įsikūręs teatras, gyvenom gana autonomiškai. L. Zelčius ar V. Grigolis mūsų per daug nekontroliavo, pasitikėjo mumis, juk buvome jau studentai, suaugę žmonės…KPI administracija taip pat nesikišo į studijos vidaus reikalus. Patys drausmindavome tuos, kurie tingėdavo tvarkytis, ar praleidinėdavo repeticijas. Na, bet tokių, kurie į teatrą žiūrėjo tik kaip į neįpareigojančią pramogą, linksmą laiko praleidimą, greitai studijoje nelikdavo.
Studija – mes ją taip vadindavom (ne liaudies teatru ar kaip kitaip) – buvo ne tik repeticijų ar spektaklių vieta. Tai buvo ir bendraminčių klubas. Čia aptardavome perskaitytas knygas, savo mintimis ar svajonėmis pasidalindavome studijos dienoraštyje. Čia vykdavo vakaronės su kolegomis iš kitų studentų teatrų, buvo švenčiami Naujieji metai. Suprantama, aptardavom visus Kauno dramos teatro spektaklius, juk tuo metu gyvenome teatrinio bumo metu, kai per naktis žmonės laukdavo prie teatro kasų, kad ryte galėtų nusipirkti bilietus į spektaklius.
Ko palinkėtumėte KTU teatro studijai „44” ir jos nariams?
Palinkėčiau studijokų priesaikos žodžiais: „Studijos scenoje yra paslėptas neįkainojamas lobis; ieškok ir rasi“.
Ir baigdamas pacituosiu menotyrininkės Dalios Karatajienės mintį: „…Svarbiausiu <…> mokyklinių teatrų rezultatu turbūt reikėtų laikyti patį jų egzistavimo faktą, suteikiantį juose dalyvaujantiems studentams neįkainojamos humanitarinės patirties. Taip ir norisi pasakyti: universitetinis išsilavinimas be universitetinio teatro – nesvarbu, ar esi jo dalyvis, ar žiūrovas, – yra nepilnas.” (7 meno dienos, Nr. 24 (1473), 2023-06-16).